Gruodžio mėn. ponui Janui sukaks 83 metai. Jis pavydi kolegai, kuris neseniai nusivežė žmoną į pajūrį parodyti saulėlydžio. Jis niekada negalėjo sau to leisti. Šiandien jis mielai padarytų tą patį.
Jis gimė nedideliame kaime netoli Bilgorajaus, Liublino regione. Skurdi žemė, nedidelė pieva, senas medinis namelis ir penki broliai ir seserys. Buvo nelengva.
- – Man pavyko iš ten išvažiuoti, – pasakoja jis. – Turėjau išmintingus ir mylinčius tėvus. Jie matė, kad man gerai sekėsi mokykloje, turėjau galvą knygoms ir mokslui, nelaikė manęs kaime per prievartą. Baigiau vidurinę technikos mokyklą Bilgorajuje, paskui išvažiavau į Liublino universitetą.
Kai po penkerių metų studijų su inžinieriaus diplomu rankoje grįžo namo – tėvas verkė. Tai buvo pirmas kartas, kai jis matė ašaras ant savo veido. Ir pirmą kartą gyvenime tėvas stipriai apkabino sūnų prie krūtinės.
- – Man tai buvo didžiausias apdovanojimas“, – sako J. Janas. – Mano tėvas buvo gana sausas žmogus. Teisingas, mylintis, bet nerodantis per daug švelnumo. Šis diplomas, kaip jis man sakė, jam buvo gražiausių svajonių išsipildymas. Niekas mūsų šeimoje iki manęs nebuvo studijavęs universitete.
Mirus tėvams, ūkyje liko jauniausias pono Jano brolis. Kiti trys išsikraustė po Lenkiją, o vienintelė sesuo persikėlė į Zamostą.
Po studijų ponas Janas liko Liubline. Čia jis susikūrė savo gyvenimą. Gavo gerą darbą gamykloje, vedė, gavo tarnybinį butą ir susilaukė dviejų nuostabių sūnų. Buvo paaukštintas pareigose, butą iškeitė į didesnį, kooperatinį. Be to, tokį su dideliu balkonu.
- – Nesiskundžiu, turėjau tikrai laimingą gyvenimą, – sako jis. – Mano žmona buvo valstybės tarnautoja, mums sekėsi tikrai gerai. Svarbiausia, turėjau stabilumo jausmą. Nereikėjo skaičiuoti, ar turėsime pakankamai pinigų pragyvenimui. Nereikėjo daug mokėti už butą, elektrą ar dujas, nieko nereikėjo mokėti už darželį, kas mėnesį kažką atidėdavome į šalį ir man nereikėjo jaudintis, kad įmonė užsidarys ar mane atleis iš darbo.
Čia jaučiausi pakankamai patogiai. Taip pat jautėsi ir mano žmona.
Vienintelis dalykas, dėl kurio ponas Janas apgailestauja, yra tai, kad, kaip jis pats nurodo, gyveno pernelyg ramiai, pernelyg konservatyviai.
- – „Žinote, manau, kad tai ateina po daugelio metų“, – sako jis. – Mano tėvas visada sakydavo, kad iki 20 metų laikas bėga lėtai, mėgaujiesi gyvenimu, o paskui viskas eina žemyn. Ir tai tiesa. Man tas laikas nuo tada, kai išėjau į pensiją, prabėgo taip greitai, kad net nelabai jį pastebėjau. Gal todėl, kad per daug galvojau apie praeitį.
Tai savotiškas sąžinės egzaminas. Dėl ko gailiuosi? Būtent to, kad daugybę kartų gyvenime bijojau žengti didesnį žingsnį į priekį, bijojau permainų, kažko naujo, jaučiau pokyčių baimę. Gyvenau gerą, patogų gyvenimą, bet dabar – iš seno žmogaus perspektyvos – matau, kad galėjau patirti daugiau.
Ponas Janas niekada net nebuvo pasidaręs vairuotojo pažymėjimo. Jis bijojo.
– Namuose niekada neturėjome traktoriaus, – sako jis. – Visada buvo arklys. Kaime nedaug kas, išskyrus kunigą, turėjo automobilį. Tas pats buvo ir universitete.
Manęs tai netraukė. Bijojau, kad jei kada nors turėsiu automobilį, sukelsiu avariją. Šiandien dėl to gailiuosi. Turėjau tiek daug galimybių, draugai mane skatino, būdavo, kad vairuotojo pažymėjimą galėjai gauti už grašius. Mano kolega darbe yra tokio pat amžiaus kaip ir aš, ir aš jam pavydžiu, kai matau, kad jis kasdien kažkur važinėja savo „Opel“ automobiliu. Šiandien labai stebiuosi, kaip galėjau to nepastebėti.
Prisimenu, kad daugelį metų negalėjau sau paaiškinti, jog kai sugenda automobilis, tai nėra pasaulio pabaiga. Ir aš to taip pat bijojau. Šiandien žinau, kad tai buvo bandymas pasiteisinti, jog neturiu nei vairuotojo pažymėjimo, nei automobilio, kurį tuo metu galėjau sau leisti. Net kai kolegė darbe – o ji buvo ne ką jaunesnė už mane – kartą įgijo vairuotojo pažymėjimą ir nauju automobiliu su mažu vaiku išsiruošė į kelionę prie jūros, užuot žavėjusis ir pavydėjęs jai, pamaniau, kad ji yra neatsargi. Toks konservatyvus buvau.
Jis taip pat niekada nebuvo buvęs užsienyje.
– Darbe atostogaudavome ar Bulgarijoje, ar Vengrijoje, bet aš mieliau sėdėdavau ant sklypo. Mano žmona tiek daug kartų ragino mane išvykti toliau, bet, žinote, manęs kažkaip netraukė vykti toliau, pamatyti kažką kitokio. Man užsienis buvo beveik kaip kelionė į Mėnulį. Kaip ten būti, jei nemoki kalbos, – taip aiškinau sau. O kai kas nors atsitinka, tai būna katastrofa. Šiandien, kai per televiziją žiūriu kelionių laidas, mane tai užveda.
Labai gailiuosi, kad tiek daug nuostabių vietų nepamatėme kartu, kai Hania dar buvo gyva. Šiandien jau per vėlu, sveikata neleidžia. Ar žinote, kaip pavydžiu visiems tiems jauniems žmonėms, kurie keliauja po visą pasaulį? O aš kvailai bijojau nežinia ko.
Pavyzdžiui, kai vienas draugas su visa šeima išvyko į Jugoslaviją, mano akyse jis buvo supermenas. Net kai vėliau grįžęs jis rodė nuotraukas ir suvenyrus, visada bandydavau įsivaizduoti save tokioje kelionėje. Ir paprastai greitai nuo tokios minties atsitraukdavau.
Ponas Janas pabrėžia, kad visus šiuos metus nesistengė palaikyti ryšių su anksčiau buvusiais pažįstamais, draugais. Jis iki šiol negali sau to atleisti.
– Tai man neduoda ramybės, – prisipažįsta jis. – Mokykloje ir universitete turėjau tiek daug draugų. Kartu linksmindavomės, eidavome į „Motor“ rungtynes, lankydavome vieni kitus, bet paskui tie ryšiai dingo. Kai kurie iš jų išvyko iš Liublino, daugelis jų jau mirę, o aš vis dar jaučiuosi blogai, kad su kai kuriais iš jų net nebandžiau susisiekti.
Labiausiai jam gaila Januszo. Jis buvo jo geriausias universiteto draugas. Jie kartu gyveno bendrabutyje. Jie viską darė kartu. Jie neturėjo vienas nuo kito jokių paslapčių. Januszas net buvo jo vestuvių liudininkas. Po universiteto jų keliai išsiskyrė. Draugas išvyko į Sileziją. Kurį laiką jie ir toliau rašė vienas kitam, bet vėliau jų ryšys tapo vis retesnis. Prieš metus jis sužinojo, kad Januszas jau daug metų yra miręs.
– Mano sūnus internete susirado jo dukrą Kanadoje, – pasakoja jis. – Būtent iš jos sužinojau, kad jis mirė nuo širdies smūgio. Gyvenime jam nelabai sekėsi. Šioje Silezijoje išsiskyrė, išvyko iš Lenkijos ir, deja, pradėjo gerti. Bet labiausiai man buvo gaila, kad ši dukra siejo mano vardą. Ji sakė, kad tėvas jai daug kartų pasakojo apie mane. Nežinau, kodėl jis man nė karto neparašė.
Galbūt jam buvo gėda dėl to, kad sensta. Nežinau. Jis visada buvo labai ambicingas. Galbūt būčiau jam kaip nors padėjęs, jei būtume visą laiką bendravę?
Tokių draugų jis turėjo ir daugiau. Jis dažnai juos prisimena, kai sužino – dažnai atsitiktinai – apie jų mirtį.
– Tuomet man sugrįžta vaizdai iš praeities, kai mes kartu ką nors veikdavome, – sako jis. – Ir labai dažnai man primena, kad vos prieš kelerius metus pažadėjau sau, jog turiu kam nors paskambinti, susitikti, prisiminti. O paskui, paskambinus telefonu ir pasakius, kad jo ar jos nebėra gyvos, spjaunu į savo gėdą, kad to nepadariau.
Tik dabar, po daugelio metų, ponas Janas vertina tokius susitikimus.
– Kartą, kai išėjau į pensiją, mes susitikome, – sako jis. – Buvo aštuoni žmonės iš mūsų senojo skyriaus. Iki ryto prisiminėme senus laikus. Buvo puiku. Pradėjome nuo pokalbių apie tai, kas ir ką skauda, bet paskui apie ligas nebekalbėjome.
Pažadėjome vienas kitam, kad tokius susitikimus galėsime rengti kasmet, bet šis baigėsi. Iš mūsų aštuonių likome tik aš ir dar du kolegos. Jei būčiau galėjęs atsukti laiką atgal, būčiau ėmęsis organizuoti mūsų vyrų pokalbius. O dabar su šiais dviem net nebesusitinku. Nes vieną iš jų ištiko insultas, o kitas visai neišeina iš namų. Gaila, kad žmonės taip vėlai įvertina tam tikrus gyvenimo dalykus.
Mano kaimynas, dvejais metais vyresnis už mane, visą gyvenimą buvo sporto aktyvistas. Ir kartą per mėnesį jis susitinka restorane su savo draugais, buvusiais darbo kolegomis. Visada vidurdienį. Ir ar žinote, kad kartais jiems tenka sujungti stalus, kad tilptų vienas prie kito? Aš jam labai pavydžiu, nes po tokių susitikimų jis visada elgiasi taip, tarsi būtų praradęs daugybę metų.
Bet, kaip pats prisipažįsta, per tuos metus jis niekada nepamiršo paskambinti kiekvienam iš jų ir palinkėti gero, tarsi tai būtų vardadienis ar gimtadienis. Ir todėl šią pažintį jie brangina iki šiol. To jiems nuoširdžiai pavydžiu.
Galiausiai 83-ejų metų vyras priduria, kad gyvenime nepakankamai klausė to, kuris jį geriausiai pažįsta:
- – Jis teigia, kad tai yra širdis. – Per daug gyvenime vadovavausi protu, o ne būtent širdimi. Tai ne visada man pasiteisindavo. Mano gyvenime trūko beprotybės. Pozityvios, spontaniškos.
Tokios, kaip mano draugas. To, kuris važinėja su „Opel“ automobiliu. Ne taip seniai jis sugalvojo, kad nori parodyti žmonai saulėlydį virš jūros. Jis sėdo į automobilį ir tiesiog išvažiavo. O aš net negavau vairuotojo pažymėjimo….
