Žmonija jau daugiau nei šešiasdešimt metų klausosi kosmoso. Taip yra todėl, kad mokslininkai slapta tikisi, jog vieną dieną Žemę pasieks signalas, kuriame užkoduota žinia, kurią į kosmosą pasiuntė kokios nors tolimos pažangios civilizacijos atstovai.
Kad ir kaip ten būtų, kosmose yra daug vietos kitoms civilizacijoms. Vien mūsų galaktikoje šiuo metu gali būti šimtai milijardų planetų, palankių gyvybei atsirasti. Kai kuriose iš jų galėjo išsivystyti tam tikros gyvybės formos, o kai kuriose iš šių planetų gyvybė galėjo išsivystyti iki mūsų ar dar aukštesnio lygio. Jei taip, bent kai kurios iš šių civilizacijų gali būti suinteresuotos ieškoti atsakymų į klausimą, ar jos yra vienos visatoje, ar ten kažkur yra ir kitų.
Tačiau čia iškyla problema: atsakymo į šį klausimą galima ieškoti dviem būdais. Žinoma, galima klausytis kosmoso, bet galima ir pačiam siųsti žinutę, tikintis, kad ji ką nors pasieks ir kad tas kas nors nuspręs mums atsakyti. Kad ir kaip žiūrėtum, jei niekas nesiųs žinutės, visi, kurie tik klausosi, bus įsitikinę, kad iš tikrųjų kosmose niekas neegzistuoja.
Žmonija taip pat siuntė žinutes „ateiviams“. Pirmoji tokia žinutė buvo signalas, pasiųstas Messier 13 žvaigždžių telkinio link, naudojant 305 m ilgio Arecibo radijo teleskopą Puerto Rike. Problema ta, kad M13 žvaigždžių spiečių nuo Žemės skiria 25 000 šviesmečių, todėl prireiks šiek tiek laiko, kol signalas pasieks spiečių. Dar daugiau, jei potenciali civilizacija nuspręs atsakyti mums šiuo signalu maždaug po 25 000 metų, jos atsakymui pasiekti mus taip pat prireiks 25 000 metų.
Galbūt daugiau vilčių teikia žinia, kad prieš dvejus metus, 2022 m., signalas buvo pasiųstas septynių uolinių planetų, priklausančių planetų sistemai TRAPPIST-1, kryptimi. Atsižvelgiant į tai, kad mus nuo jos skiria tik 39 metų atstumas, yra tikimybė, kad šiuo metu gyvenantys jauniausi mūsų civilizacijos nariai sulauks atsako į šį signalą maždaug po aštuonių dešimtmečių, jei iš tiesų atsiras kas nors, kas galėtų tokį atsaką perduoti.
Tačiau atskiras klausimas yra tas, ar mes sugebėtume užregistruoti tokį signalą, išskirti jį iš kosmoso triukšmo, atpažinti, kad tai nėra natūralus signalas, ir iššifruoti bei perskaityti.
Pasirodo, tam yra nemažai vilties.
- 2023 m. gegužę aplink Marsą skriejantis kosminis zondas „Trace Gas Orbiter“ pasiuntė į Žemę neįprastą signalą. Žinutę sudėliojo menininkė Daniela de Paulis ir SETI instituto, Europos kosmoso agentūros bei Green Bank observatorijos astronomai ir kompiuterių mokslininkai. Buvo sumanyta iš Marso į Žemę nusiųsti užkoduotą žinutę ir leisti mėgėjams ją išskirti iš kosminio triukšmo bei pabandyti iššifruoti.
- Kaip ir planuota, informaciją perėmė trys radijo observatorijos Žemėje. Per kitas dešimt dienų 5000 astronomų mėgėjų, dirbdami kartu, sugebėjo išskirti zondo „Trace Gas Orbiter“ siunčiamą signalą. Tačiau tai buvo kelionės pradžia. Iššifruoti signalą (vis dėlto jis buvo sukurtas žmonių) pasirodė daug sunkiau.
Prireikė daugiau nei metų, kol pagaliau pasirodė žinia, kad zondo į Žemę siųstą pranešimą pavyko iššifruoti. Šį žygdarbį atliko du mėgėjai iš Jungtinių Amerikos Valstijų Kenas ir Keli Čafinai. Tonos modeliavimų galiausiai leido jiems nustatyti, kad žinutėje buvo penkios baltų taškų grupės, sujungtos linijomis, išdėstytos juodame fone. Paaiškėjo, kad žinutėje buvo diagramos, vaizduojančios penkias aminorūgštis – pagrindinę mūsų planetos gyvybės sudedamąją dalį.
Knygos „Ženklas erdvėje“ autorius pabrėžia, kad tai jokiu būdu nėra projekto pabaiga. Taip, signalas buvo identifikuotas ir iššifruotas. Tačiau vis dar neatsakyta į klausimą, ką šis pranešimas reiškė ir ką jo autorius turėjo omenyje. Visi norintys gali pateikti savo sprendimus specialiai sukurtame „Discord“ kanale.
Taigi kol kas turime reikalų su ateivių signalo simuliacija, tačiau treniruodamiesi pagal tokias simuliacijas galime geriau pasirengti tikros ateivių žinutės atėjimui. Nežinia, ar tokia žinia ateis rytoj, kitą savaitę, ar po 2137 metų, tačiau geriau būti pasiruošusiems.
