Kosminis teleskopas „Hubble“ ir zondas „New Horizons“ padarė kai ką nuostabaus. Abu prietaisai vienu metu pažvelgė į priešpaskutinę Saulės sistemos planetą Uraną iš labai skirtingų kosmoso vietų. Taip jie pažvelgė į šią menkai pažįstamą planetą taip, kaip dar niekas anksčiau į ją nebuvo pažvelgęs. Hubble stebėjo mėlynąją ledo milžinę iš kelių šimtų kilometrų atstumo nuo Žemės, o zondas New Horizons bandė ją pastebėti iš daugiau nei 10 milijardų kilometrų atstumo nuo Saulės.
Todėl neturėtų stebinti, kad abu stebėjimo prietaisai pamatė visiškai skirtingus dalykus. Hubble didele raiška stebėjo Saulės apšviestą planetos pusę, o New Horizons zondas turėjo galimybę stebėti tik dalį planetos disko fazės, be to, iš tokio didelio atstumo, kad Uranas atrodė tik kaip neaiški mėlyna dėmė. Tai suteikė astronomams unikalią galimybę sužinoti, kokią informaciją galime išgauti stebėdami tolimas ekstrasolines planetas, skriejančias aplink kitas žvaigždes.
Tai, kad apie Uraną žinome nepalyginamai daugiau nei apie egzoplanetas, taip pat leido šiuos stebėjimus panaudoti visiškai nauju būdu. Čia, žinodami, ko tikėtis, astronomai galėjo pasitikrinti savo prielaidas, kurias kasdien naudoja bandydami tiesiogiai atvaizduoti aplink kitas žvaigždes skriejančias egzoplanetas. Stebėjimų duomenys, surinkti 2015 m. liepos 14 d. Plutoną ir jo mėnulius aplankiusiu zondu „New Horizons“, kuris šiuo metu yra už gerų 5 mlrd. km nuo Urano, nustatė, kad planeta, matoma tarsi iš kitos pusės ir fazės, atrodo tamsesnė, nei tikėtasi.
Tokia su viena iš „mūsų“ planetų surinkta informacija leis mokslininkams geriau interpretuoti tiesiogiai matomų egzoplanetų duomenis. Kuo geriau sugebėsime išgauti duomenis apie tolimas planetas, tuo geriau galėsime nustatyti, ar atrastos planetos yra draugiškos gyvybei.
- Uranas yra puikus egzoplanetų pakaitalas, nes daugelis per pastaruosius tris dešimtmečius atrastų egzoplanetų yra panašios sudėties dujinės milžinės.
- Vykdydamas stebėjimo projektą, zondas „New Horizons“ bandė stebėti Uraną iš kiek daugiau nei 10 mlrd. km atstumo, o „Hubble“ – tik iš 2,6 mlrd. km atstumo.
- Tyrimas parodė, kad Urano šviesumas planetos sukimosi metu išliko pastovus, o tai leidžia manyti, kad jos debesys sukimosi metu smarkiai nesikeičia. Tai nauja informacija apie debesų elgseną ledo milžinių atmosferose.
- Svarbu tai, kad mokslininkai atrado, jog kai planetos diskas apšviestas tik iš dalies, jis gali atrodyti tamsesnis, nei buvo tikėtasi anksčiau.
Visa minėta informacija pravers ateinančiais metais, kai į kosmosą skris vis daugiau observatorijų ieškoti ekstrasolinių planetų. Pakanka paminėti Nensės GreisėsRomanos kosminį teleskopą, kuriame bus įrengtas koronografas, leidžiantis uždengti žvaigždžių šviesą, kad būtų galima geriau įžvelgti aplink jas skriejančias planetas, arba Gyvenamų pasaulių observatoriją, kuri galės ieškoti gyvybės požymių į Žemę panašiose egzoplanetose.
Mokslininkai, atliekantys stebėjimus šiomis naujos kartos observatorijomis, galės pasinaudoti patirtimi, įgyta neseniai stebint Uraną. Todėl savaip mokslininkų iš pažiūros apleista Saulės sistemos planeta (ją aplankė tik vienas kosminis zondas) gali reikšmingai prisidėti prie nežemiškos gyvybės visatoje atradimo.
