Netvarkingas ar švarus – kas geriau sveikatai? Akivaizdu, kad tinkamas valymas sveikatos priežiūros įstaigose yra gyvybiškai svarbus. Tačiau kiek kenksmingi namuose esantys dulkių zuikučiai, erkutės ir sidabrinės žuvelės?
„Švariai, švariai, kiekvieną penktadienį – o paskui ir per Kalėdas. Manau, kad tai smagu.“ Taip dainuoja Pipi Ilgakojinė, bandydama sutvarkyti savo virtuvę, kurioje arklys vaikšto po kalėdinių dekoracijų jūrą, o beždžionė vis daro netvarką. Galiausiai Pippi pasiduoda, palieka beždžionėlę namuose ir išsiveda arklį į miestą.
Beveik anarchiškas Pippi požiūris į tvarkymą linksmino ištisas kartas. Tačiau ar teisus Prussiluskanas – ar Pippi kelia pavojų sau, ar gyvenimas viloje „Villekulla“ būtų pavojingas jos sveikatai?
Bet kuriam, ieškančiam atsakymo Švedijos vyriausybės patarimuose, bus sunku. Švedijoje nėra jokių rekomendacijų, kaip ir kaip dažnai turėtume valyti savo namus.
– Nežinau jokių tvirtų mokslinių įrodymų, kuriais būtų galima remtis. Tokias sąvokas kaip „valymas“ ir „švara“ nėra lengva apibrėžti ir vartoti, kai kalbame apie namų aplinką“, – sako Karolinska instituto Aplinkos medicinos instituto (Karolinska Institutet) tyrėjas Johnny Lorentzenas.
Sidabrinės žuvelės beveik nekenkia sveikatai
Vis dėlto yra keletas bendrų teiginių apie tai, kaip neturėtų būti švedų namuose. Aplinkos apsaugos kodekse teigiama, kad namai turi būti tokie, kad „nekiltų nepatogumų žmonių sveikatai“, ir juose neturi būti „parazitų ir kitų kenkėjų“, kaip teigiama Švedijos visuomenės sveikatos agentūros interneto svetainėje. Joje taip pat nurodoma, kad būsto naudotojas yra atsakingas už tai, kad kenkėjai neplistų. Tačiau joje nenurodoma, kokie gyvūnai iš tikrųjų yra kenkėjai ir kenkėjai. Švedijos visuomenės sveikatos agentūros teigimu, tai visi gyvūnai, kurie gali kelti pavojų sveikatai arba nepatogumų.
Taigi ką tai reiškia konkrečiai, jei norite tai išversti į tai, kaip dažnai reikia šveisti vonią ar išplauti šiukšlių dėžę virtuvėje? Ar prisidėjote prie kenkėjų plitimo, jei sidabrinės žuvelės kaip gyvsidabris plūduriuoja plytelių skiedinyje, o vaisinės muselės puotauja rudame maisto atliekų maišelyje?
– Nežinau, kaip atsakyti. Kenkėjai gali patekti per įvairius daiktus, nesvarbu, kaip gerai išvalėte. Tuomet gali prireikti dezinfekavimo, kad jų atsikratytumėte. Ir tikrai nėra jokių įrodymų, kad sidabrinės ar vaisinės muselės kenkia sveikatai, išskyrus galbūt alergiją. Tačiau vis tiek turėtume vengti jų turėti savo namuose“, – sako M. Lorentzenas.
Alergenai kaupiasi namų dulkėse
Kiti nepageidaujami gyvūnai kelia aiškų pavojų sveikatai. Tai tarakonai ir žiurkės, kurie gali platinti įvairias infekcijas. Abu jie taip pat gamina alergenus, tačiau juos gamina ir laukiami šunys bei katės. Visi šie alergenai kaupiasi namų dulkėse, kurias dažniausiai sudaro senos odos ląstelės ir tekstilės pluoštai. Buitinėse dulkėse taip pat gali būti alergenų iš erkučių, mažyčių voragyvių, gyvenančių mūsų lovose. Alergiškiems žmonėms, kurie nesitvarko su namų dulkėmis, gali kilti pavojus sveikatai.
Remiantis Švedijos visuomenės sveikatos agentūros bendraisiais patarimais, dokumentuose, reglamentuojančiuose, kaip dažnai turėtų būti valomos mokyklos ir vaikų darželiai, pabrėžiama ši rizika alergiškiems žmonėms. Juose taip pat pabrėžiama, kad dulkėse gali būti endokrininę sistemą ardančių cheminių medžiagų, pavyzdžiui, elektronikos elektronikos antipirenų arba plastiko plastifikatorių. Be to, visi kontaktiniai paviršiai, pavyzdžiui, durų rankenos ir šviesos jungikliai, turėtų būti švarūs, kad būtų sumažinta infekcijos rizika – kai žmonės yra arti vienas kito, bakterijoms ir virusams lengviau rasti naujų šeimininkų.
Pelėsio kvapas ne visada yra pelėsis
Tačiau grįžkime prie namų teritorijos ir Johnny Lorentzeno kompetencijos srities. Jo sritis – namų vidaus aplinka platesniu požiūriu, pavyzdžiui, kaip perpildymas ir pelėsis veikia sveikatą.
Kalbant apie pelėsį, ši tema yra švelniai tariant paini.
Atlikta daug tyrimų, rodančių, kad gyvenimas namuose, kuriuose yra pelėsio požymių, susijęs su padidėjusia astmos rizika. Tačiau, pasak Johnny Lorentzeno, neaišku, ar šie tyrimai iš tiesų susiję su pelėsiu. Pavyzdžiui, tyrėjai paprastai pradeda nuo pelėsio kvapo – jei jis kvepia pelėsiu, laikoma, kad tai pelėsis.
Problema yra ta, kad cheminės medžiagos, kurios anksčiau buvo plačiai naudojamos namų statyboje, be kita ko, ir tam, kad apsaugotų nuo pelėsių, po kurio laiko gali virsti medžiagomis, turinčiomis pelėsių kvapą. Šios medžiagos, chlorofenoliai, nėra naudingos sveikatai ir nuo 1978 m. Švedijoje uždraustos. Tačiau jų vis dar yra daugelyje milijoninės programos laikų pastatų ir jos vis dar gali sukelti pelėsio kvapą.
– Tačiau šios cheminės medžiagos laikui bėgant išgaruoja. Šiandien vertinama, kad Švedijos namuose toksinių medžiagų nebėra. Tačiau pats kvapas yra problema, nes pelėsių kvapas suvokiamas kaip nemalonus ir kelia nerimą namuose gyvenantiems žmonėms“, – sako Johnny Lorentzenas.
Jis taip pat tiria perpildytų patalpų poveikį sveikatai. Vienas iš gerai dokumentuotų pavojų šiame kontekste yra tas, kad infekcijų sukėlėjai gali lengviau plisti. Tai buvo akivaizdu, pavyzdžiui, pandemijos metu, kai arti gyvenantys žmonės smarkiau užsikrėtė. Ar valymas gali būti svarbus šiomis aplinkybėmis?
– Galima manyti, kad jei visos namų erdvės būtų kliniškai švarios, infekcijos plitimą būtų galima sumažinti. Tačiau tai nėra reali idėja“, – sako jis.
Imuninės sistemos treniravimas infekcijomis
Tačiau ar gyvenimas su daugybe mikrobų visada yra blogas? Ar galime jaustis gerai, kad aplink mus yra bakterijų ir virusų, jei dėl jų rimtai nesusergame? Ar buvimas šalia tam tikrų infekcijų sukėlėjų gali būti tarsi imuninės sistemos siuntimas į sporto salę?
Vienas pirmųjų šios idėjos šalininkų buvo britų mokslininkas Davidas P. Strachanas, kuris 1989 m. parašė dviejų puslapių straipsnį pavadinimu „Šienligė, higiena ir namų ūkio dydis“. Jame aprašoma, kad vaikams, turintiems daug brolių ir seserų, rečiau nei kitiems vaikams išsivysto alergija žiedadulkėms ir egzema. Strachanas pasiūlė paaiškinimą: daug brolių ir seserų turintys vaikai, tikėtina, kad mažamečių metų laikotarpiu gaus daugiau infekcijų iš vyresnių brolių ir seserų, o tai gali apsaugoti nuo alerginių ligų.
Ši vadinamoji higienos hipotezė vėliau buvo išplėtota. Keletas didelių tyrimų parodė, kad vaikai, gyvenantys kaimo aplinkoje su gyvūnais arba didesnėse šeimose, atrodo, yra apsaugoti nuo alerginių ligų.
Per dešimtmečius bandymai paaiškinti šią hipotezę išsibarstė įvairiomis kryptimis, daugiausia dėmesio buvo skiriama žarnyno florai ir antibiotikų vartojimui. Tačiau higienos hipotezės esmė išlieka ta, kad imuninė sistema turi būti veikiama mikrobų, kad subręstų ir priimtų teisingus sprendimus. Šiandien šiame kontekste aptariamos ir autoimuninės ligos, tokios kaip celiakija ar pirmojo tipo diabetas.
Tačiau tvirtų įrodymų niekada nebuvo nustatyta. Nėra žinomi tikslūs mechanizmai, apibūdinantys, kaip atsiranda alergijos ar autoimuninės ligos, todėl higienos hipotezė niekada nebuvo nei įrodyta, nei atmesta.
Laukinės pelės meta iššūkį higienos hipotezei
Tačiau neseniai Mikrobiologijos, navikų ir ląstelių biologijos katedros mokslininkas Džonatanas Koketas (Jonathan Coquet) pristatė gudriai suplanuotą eksperimentą. Jis su kolegomis augino genetiškai identiškas peles dviejose skirtingose aplinkose. Pusė jų gimė laboratorinėms pelėms ir nuo trijų savaičių amžiaus gyveno švariai, kaip paprastai gyvena laboratorinės pelės, be motinų. Likusios gimė iš sugautų laukinių pelių. Jos ilgiau gyveno iš fermų paimtoje medžiagoje kartu su broliais ir seserimis ir įgijo gerai išsivysčiusią žarnyno florą
Rezultatas visiškai neatitinka higienos hipotezės. Natūralesnėje aplinkoje su mikrobais gyvenusių pelių alerginės reakcijos buvo stiprios, stipresnės nei švarioje laboratorijos aplinkoje gyvenusių pelių.
– Daugelis kolegų mokslininkų išreiškė nuostabą. Aš pats buvau atviras bet kokiam rezultatui. Šį tyrimą norėjau atlikti jau daug metų, bet buvo sunku, nes laukinės pelės nelabai laukiamos laboratorijos aplinkoje. Dabar norėčiau ir toliau taip dirbti su pelėmis. Be kita ko, norėčiau ištirti, ką įvairūs veiksniai nėštumo metu gali reikšti palikuonims“, – sako Džonatanas Koketas.
Švara sveikatos priežiūros įstaigose yra gyvybiškai svarbi
Kitose aplinkose neabejotinai svarbu užtikrinti aukštą švaros lygį. Sveikatos priežiūros srityje vyksta nuolatinė kova su potencialiai mirtinais mikrobais, todėl šioje srityje yra daugybė žinių, taisyklių ir teisės aktų. Galiausiai yra Švedijos sveikatos priežiūros įstatymas, kuriame teigiama, kad geras higienos standartas yra būtina sąlyga, kad būtų laikomasi geros priežiūros reikalavimų.
Yra išsamių rekomendacijų, kaip valyti sveikatos priežiūros patalpas, kurias parengė Švedijos sveikatos priežiūros higienos asociacija, vienijanti gydytojus, slaugytojus ir kitus specialistus. Dokumente aprašoma, kokioms higienos klasėms priklauso skirtingos patalpos ir ką tai reiškia valymui. 0 higienos klasės patalpos, kuriose dirba tik administracijos darbuotojai ir nėra pacientų, turėtų būti valomos kartą per savaitę, įskaitant šviesos jungiklių ir durų rankenų valymą. 3 higienos klasės, kuriai priklauso, pavyzdžiui, operacinės ir naujagimių priežiūros patalpos, skirtingos patalpų dalys turėtų būti valomos skirtingai: sienos turėtų būti valomos kasdien, pakabinamų lubų šviestuvai – kartą per mėnesį.
– Mūsų žinios slypi aprašant, kokio lygio švara turėtų pasižymėti skirtingi sveikatos priežiūros objektai, t. y. ar kažkas turėtų būti švarus, dezinfekuotas, ar sterilus. Tačiau ne nuo mūsų priklauso, kaip tas švaros lygis pasiekiamas. Tai aprašoma viešųjų pirkimų dokumentuose ir vienais atvejais tai atlieka valytojos, kitais – sveikatos priežiūros darbuotojai“, – sako Stokholmo regiono higienistė Birgitta Lytsy, Karolinska instituto Laboratorinės medicinos katedros tyrėja.
Bloga higiena yra visų su sveikatos priežiūra susijusių infekcijų priežastis
Ji sako, kad susidomėjimas sveikatos priežiūros įstaigų valymu aiškiai sumažėjo septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje. Lūžis įvyko, kai 1990-aisiais pradėjo plisti daugialypio atsparumo bakterijos. Šiuo metu yra daugybė tyrimų, rodančių, kaip sunku išlaikyti švarią ligoninių aplinką, kad infekcijos neplistų. Kiekvienas, perėmęs slaugos vietą iš paciento, sergančio daugeliui vaistų atspariomis bakterijomis, patiria didesnę riziką pats užsikrėsti tomis pačiomis bakterijomis. Rizika didžiausia, jei ankstesnis pacientas sirgo šiomis bakterijomis. Tačiau rizika padidėja ir nešiojimo atveju, t. y. jei ankstesnis slaugytojas tik nešiojo bakterijas, bet jomis nesirgo (ir galbūt apie jas nežinojo).
Infekcija perduodama per visus paviršius, su kuriais liečiasi pacientai ir sveikatos priežiūros darbuotojai. Stetoskopai, infuzijų stendai, kraujospūdžio manžetės ar kriauklių čiaupai – viskas, prie ko prisiliečiama, gali padėti bakterijoms plisti.
Deja, sveikatos priežiūros sistemos nepajėgia užkirsti kelio infekcijoms. Nacionalinės sveikatos ir gerovės tarybos duomenimis, kasmet apie 50 000 hospitalizuotų pacientų suserga su sveikatos priežiūra susijusiomis infekcijomis, dažniausiai šlapimo takų arba operacinių žaizdų. Tai reiškia, kad maždaug vienas iš trijų sveikatos priežiūros traumų yra su sveikatos priežiūra susijusi infekcija. Nacionalinės sveikatos ir gerovės valdybos duomenimis, kas antros infekcijos buvo galima išvengti.
„Ligoninėse yra du infekcijos perdavimo būdai, – aiškina Birgitta Lytsy. „Vienu atveju valymas nepatenkinamas, todėl infekcijos sukėlėjai lieka, pavyzdžiui, ant ventiliatoriaus arba durų rankenos, kuri liečiasi su pacientu. Kitu atveju personalas bakterijas perdavė per rankas ar drabužius.
– Tai visada yra vienas iš dviejų infekcijos kelių. Turime savęs paklausti: kaip manome, kiek švari turėtų būti ligoninės aplinka su visa sveikatos priežiūros įranga? Jei norime, kad ji būtų visiškai sterili, turime ją valyti taip dažnai, kad tai nerealu ir ekonominiu, ir praktiniu požiūriu. Tačiau realu, kad sveikatos priežiūros darbuotojai geriau žinotų, kaip dirbti su savo rankomis ir drabužiais. Galima pakelti šios srities žinių lygį, taip pat ir gydytojų, kurių bazinis išsilavinimas nesuteikia pakankamai žinių apie higieną“, – sako Birgitta Lytsy.
Valymui ligoninėse reikalingi mokymai
Ji mano, kad dabartinės valymo ir higienos rekomendacijos yra pagrįstos. „Susirūpinimą kelia jų laikymasis. Ir sunku susidaryti bendrą vaizdą – valymas yra sveikatos priežiūros dalis, kuriai trūksta kokybės registrų ar nacionalinių palyginimų. Skirtinguose regionuose viešieji pirkimai organizuojami skirtingai, juos vykdo skirtingi rangovai.
– Valymui ligoninėje reikia mokymų, kaip ten valyti. Tai ne tas pats, kas valyti mokyklą ar biurą. Man susidarė įspūdis, kad daugelis žmonių, valančių ligoninėse, deja, nėra pakankamai apmokyti savo darbui“, – sako Birgitta Lytsy.
