Pilkas, niūrus ir greitai grimztantis į tamsą lapkritis retai kada būna mūsų mėgstamiausias mėnuo. Juk mums, judėjimą ir šviesą mėgstančioms būtybėms, jis, atrodo, turi mažai ką pasiūlyti. Tačiau šis laikas suteikia neįkainojamą galimybę susimąstyti, susisupti į pledą ir nusiraminti. Šis konservų, miego ir antklodžių serijos metas geriausiai atspindėtas melancholiškoje Tove Jansson knygoje „Lapkričio mėnesio mumijų slėnis“.
„Muminų slėnis lapkritį“ – puikus skaitinys melancholijos metui
Man šis tikrasis, giliausias ruduo prasideda nuo savaitgalio, kai keičiasi laikas. Būtent tada stipriausiai jaučiu ilgų, tamsių vakarų, lipnių nuo šalčio ir burkuojančių lapų, svorį. Kiekviena savaitė tampa vis mažiau auksinė ir šilkinė, o vis niūresnė ir purvina – ir ruduo iš mano mėgstamiausio metų laiko tampa tiesiog tamsiu pereinamuoju laikotarpiu į linksmesnes Kalėdas.
Tuomet gelbėju save viskuo, kuo tik galiu – vitamino D3 papildais, kvepiančiomis žvakėmis, priverčiu save lankytis pirtyje, bet visa tai veikia tik kurį laiką. Vienintelis veiksmingas metodas yra tiesiog…. leisti jai išeiti. Susitaikykite, kad tiesiog turite sulėtinti tempą, ir supraskite, kad šis sulėtėjimas yra geriausia lapkričio mėnesio dovana. Kada, jei ne dabar, galima kvėpuoti be nuoskaudų dėl to, kad žavūs saulės spinduliai kviečia imtis veiksmų, o kalendorius pildosi susitikimais, kelionėmis ir nuolatiniu planavimu?
Tačiau lengva raginti nusiraminti, sunkiau tai įgyvendinti praktiškai. Kaip „atleisti“ neauginant FOMO? Padeda atmosferinė literatūra, ypač „Mumių slėnis lapkritį“. Tai paskutinė knyga iš visos serijos apie Muminukus ir yra unikali – daugeliu atžvilgių.
Pirma, joje nėra … The Moomins. Šaltiniai praneša, kad po daugelio metų darbo prie šios serijos Tove Jansson ėmė jaustis nuo jų labai pavargusi, todėl pabandė parašyti knygą, kurios veiksmas vyktų tame pasaulyje, bet su kitais veikėjais. Ji taip pat norėjo rašyti daugiau suaugusiųjų literatūros ir plėtoti kitas kūrybos formas.
Antra, knygos rašymo laikotarpiu rašytoja patyrė didžiulę netektį – mirė jos motina Signe Hammarsten-Jansson, kuri buvo vienas svarbiausių žmonių jos gyvenime. Tove Jansson kovojo su labai sunkiais jausmais – sielvartu ir vienatve, kuriuos ji užkodavo šioje knygoje. Galbūt todėl „Lapkričio mėnesio mamos slėnis“ laikomas suaugusiu ir psichologiškai sudėtingiausiu serijos kūriniu.
Trečia, skirtingai nuo nuotykių kupinų ankstesnių serijos įrašų, šis tomas yra lėčiausias ir labiausiai apmąstymų kupinas. Kiekvienas iš veikėjų, atvykusių į slėnį ir nerandančių ten Mumių, kovoja su savo pačių emocijomis ir ilgesiu, bandydamas rasti prasmę ir supratimą jų nebuvimo metu. Kiekviename iš jų matome vidinę kovą su vienatve, praeinamumu ir didžiuliu poreikiu kurti save iš naujo. Štai kodėl šios knygos ištraukos geriausiai rezonuoja su mumis būtent šiais tamsiausiais metų mėnesiais.
Skaitydami šias citatas nepanaikinsime lapkričio pilkumos ir stebuklingai nepriartėsime prie gegužės. Tačiau tikiuosi, kad skaitydami kai kurias iš jų rasite paguodos, apmąstymų ir akimirką pasimėgausite. Pasinaudokite šia nepastebima, gražiausia dovana vėliau rudenį.
„Muminukų slėnis lapkritį“ – citatos
„Ramus rudens perėjimas į žiemą anaiptol nėra nemalonus metas. Tuomet žmogus užsitikrina įvairius daiktus, susirenka ir paslepia kuo daugiau atsargų. Malonu susirinkti viską, ką turi, visai šalia savęs, kuo arčiau, kaupti šilumą ir mintis ir pasislėpti gilioje duobėje, pačiame viduryje, kur saugu, kur gali apginti tai, kas svarbu, brangu ir sava.“
„Tada paskutiniame name kažkas atidarė duris ir labai senas balsas pašaukė:
– Kur tu eini?
– Nežinau, – atsakė klajūnas.
Durys užsidarė ir klajūnas įžengė į mišką. Jo laukė šimtas mylių tylos“.
„Gali gulėti ant tilto ir stebėti, kaip po juo teka vanduo. Arba bėgti ir raudonais batais braidyti po pelkes. Arba susisukti į kamuoliuką ir klausytis lietaus, barbenančio į stogą. Labai lengva maloniai praleisti laiką“.
„Vagnorius norėjo, kad visas slėnis būtų tuščias, kad būtų vietos didelėms svajonėms, reikia erdvės ir tylos, kad būtų galima ką nors rūpestingai formuoti.“
„Žinoma, tas, kuris užmiega žiemos miegu, atsibudęs būna daug jaunesnis, jam tada nieko nereikia, išskyrus tai, kad būtų paliktas vienas. Bet Homekas įsivaizdavo, kad toks žmogus pabudęs būtinai turi žinoti, jog žmogus apie jį galvojo miegodamas.“
„Buvo vėlyvas ruduo. Klajoklis keliavo toliau į pietus, bet kartkartėmis pasistatydavo palapinę ir leisdavo dienas, kaip jam patinka, vaikščiodamas ir žiūrėdamas į daiktus, nieko negalvodamas ir nieko neprisimindamas, ir daug miegodamas. Jis buvo atsargus, bet iš tikrųjų niekuo nesidomėjo ir jam nerūpėjo, kur eina – jis tiesiog norėjo eiti toliau.“
„Yra tokių, kurie lieka namuose, ir yra tokių, kurie išeina. Taip buvo visada. Kiekvienas gali rinktis pats, bet turi tai daryti, kol dar yra laiko, ir jokiu būdu nesiblaškyti.“
– Aš atostogauju, – niūriai atsakė dėdė Truj. – Galiu pamiršti, kiek tik noriu. Tai nuostabus jausmas. Ketinu pamiršti viską, išskyrus kelis mažus, malonius dalykus, kurie yra svarbūs.“
„Rugpjūtį kažkur Mumių slėnyje į klajūno ausį krito penki taktai, kurie neabejotinai galėjo būti puiki melodijos pradžia. Jie atsirado visai paprastai, kaip paprastai atsiranda garsai, kai jie paliekami vieni. Dabar atėjo laikas juos iškelti ir iš jų atsirasti dainai apie lietų“.
„Jie išnyko sniego sūkuryje, apimti melancholijos ir kartu palengvėjimo jausmo, kaip paprastai būna atsisveikinant.“
