1974 m. atokiame Etiopijos regione atradus Liucijos skeletą, mūsų žinios apie žmogaus evoliuciją pasikeitė iš esmės.
Šis 3,2 mln. metų senumo skeletas pateikė svarbiausių įrodymų, kaip mūsų protėviai tapo dvikojėmis būtybėmis, ir apvertė aukštyn kojomis daugelį ankstesnių teorijų apie mūsų kilmę. 2024 m. sukanka 50 metų nuo šio reikšmingo įvykio, kuris ir šiandien įkvepia mokslininkus ir antropologijos entuziastus visame pasaulyje.
Liucijos skeletas. 50 metų nuo reikšmingo atradimo Etiopijoje
Liuciją Etiopijos Hadaro regione atrado Donaldo Johansono vadovaujama paleoantropologų komanda. Rasti beveik pilną ankstyvojo hominino skeletą tuo metu buvo retenybė. Kaip prisimena Johansonas, iš pradžių kaulai atrodė nepastebimi, tačiau netrukus buvo pastebėta kai kas neįprasto: Liucijos kelio struktūra buvo beveik identiška šiuolaikinio žmogaus kelio struktūrai.
„Liucijos kelio kaulas aiškiai rodė, kad ji vaikščiojo vertikalioje padėtyje, kaip ir mes,“ – Johansonas sakė interviu DW. Šis atradimas prieštaravo tuo metu vyravusiai teorijai, kad vertikali laikysena atsirado tik augant mūsų protėvių smegenims.
Iš pradžių vaikščiojimas, paskui intelektas
XX a. septintajame dešimtmetyje mokslininkai manė, kad didelių smegenų ir dvikojės laikysenos vystymasis buvo koordinuoti žmogaus evoliucijos etapai. Tačiau Lucy, priklausanti Australopithecus afarensis rūšiai , turėjo mažą, tik 400-500 cm³ dydžio kaukolę – panašią į šiuolaikinių šimpanzių. Nepaisant to, jos skeletas pasižymėjo pažangiais prisitaikymais vaikščioti stačiomis.
„Liucija įrodė, kad vaikščiojimas ant dviejų kojų buvo ankstesnis nei didelių smegenų išsivystymas“, – aiškino Johansonas. Tai buvo novatoriškas atradimas, privertęs mokslininkus permąstyti ankstesnes koncepcijas.
Net Čarlzas Darvinas, evoliucijos teorijos autorius, manė, kad smegenų vystymasis buvo pagrindinis žingsnis, siekiant tapti žmogumi.
Evoliucija kaip vešlus medis
Liucijos atradimas taip pat paveikė mūsų požiūrį į patį evoliucijos procesą. Anksčiau buvo populiarus vadinamasis „progreso maršas“ – linijinė diagrama, vaizduojanti beždžionės virsmą žmogumi. Tačiau Lucy pateikti duomenys rodo, kad evoliucija buvo daug sudėtingesnė.
Mokslininkai vis dažniau vartoja „krūminio medžio“ metaforą, kur kiekviena šaka reiškia atskirą homininų rūšį. Kai kurios šakos toliau evoliucionuoja, o kitos išnyksta. Australijos La Trobe universiteto paleoantropologas Andy Herriesas evoliuciją lygina su „sraunia upe“, kurioje skirtingos populiacijos gali atsiskirti ir vėl susijungti.
„Žmogaus evoliucija nėra paprastas procesas, kai viena rūšis virsta kita. Tai sudėtingesnis tinklas, kuriame populiacijos gali kryžmintis, evoliucionuoti arba išnykti,“ – Herriesas aiškina. Pavyzdys galėtų būti mūsų pusbroliai neandertaliečiai, su kuriais Homo sapiens kryžminosi maždaug prieš 50 000 metų.
Liucija – evoliucijos simbolis
Liucijos atradimas buvo lūžio taškas tiriant žmogaus kilmę. Jos skeletas tapo mokslo ikona, o jos vardas, įkvėptas grupės „The Beatles“ dainos „Lucy in the Sky with Diamonds“, padarė ją atpažįstamą visame pasaulyje. Rūšis Australopithecus afarensis buvo pavadinta pagal Afaro regioną, kuriame buvo atrasta.
Tačiau Liucija nebuvo tiesioginė Homo sapiens protėvė. Jos rūšis atstovavo vienai iš daugelio žmogaus evoliucijos atšakų, egzistavusių maždaug prieš 3 mln. metų. Mūsų genealoginiame medyje vis dar yra „trūkstamų grandžių“, tačiau tokie atradimai kaip Lucy priartina mus prie išsamesnio mūsų istorijos supratimo.
„XX a. septintajame dešimtmetyje Lucy buvo unikali. Ji yra labiausiai atpažįstamas egzempliorius paleoantropologijos istorijoje.” – Herriesas daro išvadą.
Liucijos palikimas po 50 metų
Praėjus pusei amžiaus Liucijos atradimas ir toliau įkvepia mokslininkus. Jos palaikai primena, kad mūsų praeitis buvo daug sudėtingesnė, nei galėjome manyti. Šiandien, pasitelkę tokias šiuolaikines technologijas kaip LIDAR ir DNR analizė, mokslininkai atranda vis daugiau detalių apie kelią, kuris vedė į Homo sapiens atsiradimą.
Kaip pabrėžia Donaldas Johansonas: „Lucy nėra tik fosilija. Ji yra simbolis mūsų bendros praeities ir to, kiek daug dar turime atrasti.”
Lucy atradimas išlieka vienu svarbiausių įvykių mokslo istorijoje, įrodančių, kad bet koks naujas radinys gali pakeisti mūsų supratimą apie pasaulį.
