Vis dažniau kalbama apie norą gyventi kuo ilgiau. Ši tema ypač aktuali internete, kur įtakingi asmenys nori pasipelnyti iš „ilgaamžiškumo“. Tačiau ar tikrai visi galime sulaukti 100 metų?
Nors pastaruosius 100 metų gyvename vis ilgiau, gyvenimo trukmė turi ribas. Gali būti, kad pasiekėme absoliučią ribą, o mūsų kūno biologija neturi nieko bendra su mada gyventi amžinai.
Evoliucija orientuojasi į augimą ir dauginimąsi, o ne į „amžinybę“. Senstant žmonėms, jų ląstelės tampa pažeistos, kurias vis sunkiau atkurti. Kad ir ką tvirtintų įtakingi asmenys, senėjimas yra sudėtingas procesas, kuris vis dar nėra gerai suprastas.
Tačiau tai netrukdo jiems reklamuoti jaunystės eliksyro ir būdų, kaip jį gauti. Ilgaamžiškumo verslas klesti. Žmonės renkasi į seminarus ir konferencijas, grįžta namo su pilnais krepšiais brangių produktų, žadančių ilgesnį gyvenimą. Investuotojai tyrimams skiria didžiules pinigų sumas. Jie susiję su ląstelių perprogramavimu, kad jos veiktų kaip jauno žmogaus. Ar tai apskritai veikia? Ar pinigus leidžiame visiškai beprasmiškai?
Konradas Adenaueris kancleriu tapo būdamas 73 metų, o kadenciją baigė būdamas 89-erių; mirė sulaukęs 93-ejų. Henris Kisindžeris praėjusiais metais Niujorke, Londone ir Fiurte atšventė savo 100-ąjį gimtadienį. Būdamas vyresnis nei 100 metų, jis skrido į Pekiną susitikti su Xi Jinpingu. Joe Bidenui buvo 78 metai, kai jis pradėjo eiti pareigas. Amžius neturi būti apribojimas, juolab silpnybė. Patys mokslininkai sako, kad amžius tėra skaičius.
Ar neprofesionalai, norintys propaguoti naująją tendenciją, vadinamą ilgaamžiškumu, suvokė skaičiaus 100 magiją? Senėjimo mokslininkams svarbiau ne pratęsti gyvenimą, o prailginti vyresnių nei 65 metų žmonių sveikatą. Nes kas gi norėtų gyventi iki 100 metų, o paskutinius 20 praleisti su liga?
Gyvenimo pratęsimo pavyzdys yra Harvardo genetikas Davidas Sinclairas. Jis senėjimą laiko liga, kurią galima gydyti. Vienas iš „Biosciences“ įkūrėjų pernai paskelbė, kad savo Harvardo laboratorijoje sukūrė genų terapiją, kuri sustabdo senėjimo procesą. Eksperimento metu pavyko atkurti senų beždžionių regėjimą. Instagrame buvo paskelbta, kad kitas žingsnis – žmonių senėjimo sustabdymas.
Senėjimo mokslininkų bendruomenė iš karto sulaukė aršaus pasipriešinimo. Dėl to daugelis jų pasitraukė iš „Sveikatos ir gyvenimo trukmės tyrimų akademijos“, kurios prezidentas buvo Sinkleris. Jis turėjo pasitraukti iš pareigų. Tolesni jo teiginiai apie šunų senėjimo stabdymą peržengė absurdo ribą.
Amžinos jaunystės troškimas sukūrė pramonę, į kurią pasaulyje investuota apie 40 milijardų JAV dolerių. Šioje klestinčioje rinkoje mokslininkai, nežadantys žmonėms, kad jie gali sustabdyti senėjimą ar net jį pakeisti, nėra labai populiarūs.
Vidutinis amžius – nuo 65 iki 90 metų
Vienas iš jų yra S. Džėjus Olšanskis, Ilinojaus universiteto Čikagoje profesorius. Jis nagrinėja viršutinę tikėtinos gyvenimo trukmės ribą. Išvados: neturėtume tikėtis sulaukti šimto metų. Dauguma žmonių sulaukia amžiaus nuo 65 iki 90 metų. Jis su kolegomis analizavo JAV ir šalių, kurių gyventojai gyvena ilgai, mirtingumo rodiklius tris dešimtmečius, nuo 1990 iki 2019 m. Jie nustatė, kad vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės ilgėjimas ėmė lėtėti dar iki Kovido pandemijos.
Nors šimtamečių gerokai padaugėjo, atrodo, kad vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė pasiekė savo maksimumą. Olshansky sako, kad mažiau nei 10 proc. naujagimių sulaukia 100-ojo gimtadienio.
Danas Kaare Christensenas iš „Danijos senėjimo tyrimų centro“ taip pat pastebi, kad prasminga verčiau nusiteikti gyventi iki 90 metų. Taip pat mano ir genetikas Janas Vijgas iš Einšteino koledžo Niujorke. Jei nebūtų viršutinės gyvenimo trukmės ribos, visi šimtamečiai jau seniai būtų sumušę 1997 m. mirusios Žanos Kalment (Jeanne Calment), kuri mirė sulaukusi 122 metų, rekordą. Ji vis dar laikoma seniausiu žmogumi istorijoje ir yra etalonas senėjimo tyrėjams.
Per ateinančius 150 metų niekas nesulauks 150 metų
Nobelio premijos laureatas, knygos „Kodėl mes mirštame“ autorius Venki Ramakrishnanas taip pat nemano, kad dabartinės intervencinės priemonės iš tikrųjų prailgins gyvenimą. Intervencijos, kuriomis būtų pradėtas senėjimo stabdymo procesas, turėtų apimti visas organizmo sistemas, įskaitant smegenis, ir trukti ilgą laiką. Tačiau, norėdami visiškai paveikti senėjimo biologiją, turime daug geriau suprasti jos sudėtingumą.
Džėjus Olšanskis (Jay Olshansky) dar 2001 m. iškėlė teoriją, kad per artimiausius 150 metų niekas nesulauks 150 metų. Jo kolega, Alabamos biologijos profesorius Stivas Austedas (Steve Austed), tada drąsiai pareiškė, kad 150-mečiai jau gimė. Abu vyrai statė po 150 dolerių už fondą, kuris po 150 metų bus išmokėtas laimėtojo paveldėtojams. Po 10 metų jie pridėjo dar po 150 dolerių. Olšanskis nustatė sąlygą: joks medicininis įsikišimas nepratęs mūsų gyvenimo iki 150 metų. Jo trumpas komentaras buvo toks: „Ne šiuose kūnuose“.
Tiems, kurie persekioja influencerius ir vartoja papildus, tikėdamiesi gyventi amžinai, naujausi tyrimai senatvę nušviečia kitaip. Jie skatina teigiamai vertinti senatvę.
Tie, kurie į senatvę žiūri tik kaip į naštą, jos bijo. Tačiau tyrimai rodo, kad su amžiumi paprastai gerėja emocinė savijauta, o tam tikri įgūdžiai, pavyzdžiui, konfliktų sprendimo, taip pat gerėja. Juk vyresnio amžiaus žmogus turi ne tik negalavimų, bet visų pirma daug sukauptos patirties. Jis ar ji gali ja pasinaudoti. Senatvė – tai ne tik lygios odos praradimas, bet ir laisvės augimas. Aš nebegaliu daryti visko, bet galiu daryti tai, ką noriu. Kad tai pasiektum, nebūtina gyventi iki šimto metų.
Paskutinis žodis šiuo klausimu turėtų priklausyti ne biologui, o Henriui Kisindžeriui. Paklaustas per vakarienę Niujorke, kuri turėjo būti paskutinė: „Henri, kaip jums pavyko sulaukti šimto metų, nepaisant alinančios karjeros ir pagal amžių įgytos judėjimo negalios?“. Jo gudrus atsakymas: „Tiesiog pasirinkau tinkamus tėvus.“
