Mėšlavabaliai, dar vadinami lavonų valgytojais, minta negyvais gyvūnais ar augalais. Mėšlavabalių organizmai yra nepakeičiama mitybos grandinės grandis, todėl gamtoje vyksta medžiagų apykaita.
Unikali šiukšlintojų mityba
Įdomu tai, kad šiukšlintojai taip pat sugeba medžioti ir, pasitaikius lengvai progai, netruks ja pasinaudoti.
Nors pūvančioje mėsoje yra kenksmingų bakterijų ir toksinų, o gyvūnas galėjo mirti, pavyzdžiui, nuo infekcinės ligos, šiukšlintojai nenustoja maitintis lavonais. Kaip šie gyvūnai maitinasi pūvančiais lavonais ir nesumokėti už tai savo gyvybe? Tai lemia keli veiksniai.
Galima manyti, kad šiukšlintojas „suvalgys viską“, tačiau tai netiesa.
Tobulas skrandis
Daugelis šiukšlintojų renkasi tik šviežias skerdenas, kai kurie išmeta mėsą ir daugiausia dėmesio skiria kaulams. Kita vertus, plėšrieji žinduoliai neėda lavonų, jei lauke karšta.
Nors skerdienos maistas yra gana sunkiai virškinamas, grifai turi gerai prisitaikiusį žarnyno mikrobiomą, dėl kurio jie itin toleruoja skerdieną. Jų paslaptis – nedidelis (76) žarnyno bakterijų rūšių skaičius.
Tačiau jų žarnyne cirkuliuoja mirtinai pavojingos bakterijos, tokios kaip Clostridia, Fusobacteria, sukeliančios stabligę, gangreną ir audinių nekrozę. Jų taip pat randama ant paukščių odos ir snapų. Nėra iki galo aišku, kodėl maitėdamosi paukščiai atsispiria šių bakterijų keliamai grėsmei. Tačiau žinoma, kad jos yra labai toksiškos ir padeda grifams virškinti.
Tuo specializuoti jų virškinimo sistemų apsaugos būdai nesibaigia. Šiukšliadančių paukščių skrandžiuose yra stiprios rūgšties, vienos stipriausių gyvūnų pasaulyje. Ji tokia ėsdinanti, kad net sunaikina grobio DNR.
Žmonės nori pasimokyti iš šiukšlintojų
2017 m. Danielio T. Blumšteino vadovaujama specialistų grupė padarė išvadą, kad paslaptingi maitėdžių polinkiai gali pasitarnauti sveikatos sektoriams kuriant naujus sprendimus, kurių prireiks didėjant atsparumui antibiotikams pasauliniu mastu ( pvz., pramoniniuose ūkiuose).
Mokslininkai nori atidžiau pažvelgti į rūšis, kurios suvalgo daugiausiai lavonų ir supuvusių liekanų.
Jau bandoma iš omarlinio vabalo išgautą serravetiną naudoti kaip antimikrobinę medžiagą. Taip pat ir chitinas, randamas vabzdžių karkasuose.
Naudingos bakterijos, randamos šiukšlintojų žarnyne, taip pat gamina bakteriocinus – junginius, kurie gali susidoroti su pavojingomis antibiotikams atsparių auksinio stafilokoko padermėmis.
