Nuosaikiam klimatui, kuriame gyvename ne tik mes, bet ir mūsų apylinkėse gyvenantys gyvūnai, būdingi skirtingi metų laikai. Tai ne tik gražus pavasaris, kai gamta pabunda gyvenimui, žydinti vasara ir vaisiais apsipylęs ruduo, bet ir žiema. Tai laikotarpis, kai dauguma laukinių gyvūnų arba stengiasi išgyventi, naudodamiesi kiekviena galimybe rasti ką nors maistui, arba miega šiuo nepalankiu laikotarpiu patogioje slėptuvėje, izoliuoti nuo visa apimančio šalčio.
Skruzdės žiemai maisto lizduose nekaupia, tačiau prieš žiemą suvalgo daugiau nei įprastai. Lizde likusias skruzdes darbininkes maitina rinkėjos, todėl joms pačioms nereikia rūpintis maistu, jos atsiduoda savo palikuonių priežiūrai.
Pasaulyje yra vietų, kur po žiemos miego pabudęs į pelėdą panašus čiurlys skelbia pavasario atėjimą (žr.) Beveik visi žino, kam naudojama meškų gūžta. Daugelis žmonių gali išvardyti vos kelis pavyzdžius paukščių, kurie žiemai išskrenda į šiltesnius kraštus, taip pat tų, kurie šį sunkų laikotarpį praleidžia Lenkijoje. Žinome, kas šiems gyvūnams nutinka žiemą. Tačiau yra daug grupių, dažniausiai mažesnių padarų, kurių įpročiai, susiję su šio nepalankaus sezono išgyvenimu, daugeliui mūsų vis dar yra paslaptis. Ir taip dažnai būna su iš pažiūros gerai žinomais gyvūnais.
Tarp vabzdžių, kurių buvimas mums atrodo akivaizdus beveik visur, neabejotinai yra skruzdėlės. Tačiau ar kas nors susimąstė, kaip jos praleidžia žiemą? Galbūt jos tiesiog nusileidžia į savo skruzdėlynų gilumą ir laukia, kol šalčiai atslūgs? Atrodo, kad šis klausimas sudėtingesnis, nes ne visos iš šimto keturių vietinių rūšių taiko tą pačią strategiją.
Labai supaprastinus galima teigti, kad Lenkijoje gyvenančios skruzdėlės naudoja tris pagrindines strategijas, kad išgyventų žiemą. Pirmąją iš jų taiko didžioji dauguma rūšių. Ji yra palyginti paprasta ir apima tinkamos vietos pasirinkimą, kur temperatūra, pirma, nėra per žema, ir, antra, yra kuo pastovesnė, be didelių svyravimų nei paros ritmu, nei visą žiemą. Dauguma rūšių šiuo tikslu vėlyvą rudenį arba gilina lizdą, kad galėtų pasislėpti neįšalusioje žemėje, arba tiesiog nusileidžia į žemiausias lizdo kameras. Nors skruzdės, kaip ir kiti vabzdžiai, yra šalto oro gyvūnai ir nejudėdamos negamina šilumos, skirtingai nei, pavyzdžiui, žinduoliai, susitelkimas į tankų būrį padeda joms išgyventi nepalankiu laikotarpiu. Tai tikriausiai dar labiau padidina jų šiluminę izoliaciją nuo aplinkos. Šią strategiją pasirinkusios rūšys paprastai žiemoja be palikuonių. Tai reiškia, kad jų lervos iki žiemos turi spėti virsti lėliukėmis, o vėliau – imaginais, t. y. suaugusiais vabzdžiais. Šios skruzdėlės paprastai nerenka maisto žiemai ir nelaiko jo lizde. Vietoj to jos iš anksto daugiau ėda, todėl padidėja jų vadinamasis riebalinis kūnas – vabzdžio audinys, atsakingas už atsarginių medžiagų kaupimą (prilygsta žinduolių riebaliniam audiniui). Dėl to jie gali ilgiau badauti žiemą.
Gudrūs inžinieriai
Tačiau yra rūšių, kurios šią strategiją šiek tiek modifikuoja. Gerai žinomi būdingų piliakalnių miškuose statytojai, daugiausia skruzdėlytės (Formica polyctena) ir raudonkepuraitės (F. rufa), taip pat nemėgsta didelių šalčių ir mieliau žiemoja ten, kur neužšąla. Šie gyvūnai sugeba taip modifikuoti piliakalnį, kad jis sulaikytų kuo daugiau saulės šviesos, o patys koridoriai ir sienos kuo geriau paskirsto šilumą viduje. Taip lizde palaikoma tokia temperatūra, kad jo gyventojai nesušaltų. Giliai po paviršiumi skruzdės juda tik tada, kai vien lizdo konstrukcijos nepakanka apsaugoti jas nuo šalčio. Šiltesnę, saulėtą dieną, jei piliakalnio neužkloja sniegas, jo gyventojai kartais išlipa į paviršių ir tarsi įkrauna saulės baterijas. Taip sukauptą šilumą jie nuneša į skruzdėlyno vidų.
Daugelis gyvūnų pradeda ruoštis žiemai dar prieš prasidedant šalčiams. Ne kitaip elgiasi ir kai kurios skruzdėlių rūšys. Intensyviau maitindamosi, jos kaupia riebalų atsargas, kurios padeda joms išgyventi nepalankiu metu be maisto paieškų.
Kai kurios nebijo šalčio
Dauguma vietinių skruzdėlių žiemoja žemiau dirvožemio įšalo zonos, tačiau yra ir tokių, kurios nebijo šalčio. Rūšims, kurios lizdus suka stovinčių medžių medienoje arba ant žemės gulinčiose šakelėse ar gilės, nereikia lįsti giliai po žeme, kad pasislėptų nuo stipraus šalčio. Jos turi būdą, kaip nuo jo išsigelbėti. Dėl hormonų reguliacijos jie pradeda gaminti didesnį glicerolio kiekį. Glicerolis yra alkoholis, kuris neleidžia vabzdžių kūnuose susidaryti ledo kristalams, kai temperatūra nukrenta žemiau nulio, o tai gali lemti jų žūtį. Šios medžiagos buvimas leidžia skruzdėlėms pereiti į diapauzę– ramybės būseną, kurią sukelia nepalankios sąlygos, šiuo atveju – per žema temperatūra. Kad galėtų išgyventi žiemą nepapildydamos maisto atsargų, šių rūšių skruzdės prieš šalčius taip pat padidina savo riebalinius kūnelius, dėl to padidėja pilvas. Į diapauzę patekusios skruzdėlės paprastai žiemoja kartu su savo lervomis.
Įdomus faktas: diapauzė ir fotoperiodas
Fotoperiodas – tai dienos ir nakties ilgumo santykis. Artėjant žiemai dienos trumpėja, o naktys ilgėja, todėl skruzdės pradeda ruoštis žiemai. Pasirodo, daugeliu atvejų tai yra svarbiausias veiksnys, darantis įtaką diapauzės arba poilsio, kurį sukelia nepalankios sąlygos, pradžiai. Skruzdėlės, ištisus metus laikomos pastovioje temperatūroje ir turinčios galimybę naudotis natūralia šviesa, taip pat pradeda ruoštis žiemojimui, nors temperatūra nenukrenta. Dienos ir nakties ciklų trukmė yra geriausias atskaitos taškas žiemojantiems organizmams, nes jų reikšmės kiekvienais metais yra pastovios ir joms nebūdingi momentiniai svyravimai, kaip temperatūrai.
Pažeidžiamos vėgėlės
Įdomų žiemojimo būdą demonstruoja šliužai, t. y. Temnothorax genties skruzdės. Tai nedideli vabzdžiai, kurių ilgis siekia apie tris milimetrus. Lenkijoje labiausiai paplitusios šios genties rūšies – Temnothorax crassispinus – kolonijose būna nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų darbininkių, kurios paprastai lizdus suka sausose šakelėse arba tuščiaviduriuose nukritusiuose gilės žieduose. Tačiau jie labai rizikuoja rinkdamiesi žiemojimo vietą. Pasirodo, eksperimentiniu būdu priverstos žiemoti po žeme, kolonijos išgyveno daug dažniau nei žiemojančios paviršiuje. Taigi kodėl dauguma šios rūšies kolonijų renkasi žiemoti ten, kur jų išgyvenimo tikimybė yra mažesnė nei 50 %?
Toks elgesys turi priežastį. Pirma, kolonijoms, nusprendusioms žiemoti antžeminėse slėptuvėse, pavasarį nereikia ieškoti naujos lizdavietės. Antra, saulėtomis žiemos dienomis temperatūra žemės paviršiuje kartais būna daug aukštesnė nei keliais centimetrais žemiau, todėl lervos gali vystytis. Periodiškai aukštesnė žiemos temperatūra taip pat suteikia galimybę pakeisti lizdavietę, jei ankstesnė dėl kokių nors priežasčių nebetenkina. Galiausiai, žiemojimas lauke suteikia didžiulį pranašumą pavasarį – leidžia greičiau pradėti žiemoti. Skruzdėlės anksčiau pabunda iš žiemos miego, todėl gali anksčiau pradėti apsirūpinti maistu. Palyginti su po žeme žiemojančiomis konkurentėmis, jų padėtis kovoje už būvį yra geresnė. Tačiau tokios strategijos taikymas turi rimtų pasekmių, jei kas nors nepavyksta. Svarbiausias veiksnys šiuo atveju yra sniego dangos buvimas arba nebuvimas. Kai ji yra pakankamai stora ir trunka pakankamai ilgai, ji puikiai izoliuoja. Dėl jos temperatūros šuoliai būna ne tokie staigūs. Su šiomis skruzdėlėmis atlikti tyrimai parodė, kad natūralios dangos – sniego sankaupų pavidalu – trūkumas gerokai padidina ant žemės žiemojančių kolonijų mirtingumą. Taip pat įdomu pastebėti, kad didesnėse kolonijose išgyvena daugiau skruzdėlių, o tai greičiausiai ir yra priežastis, kodėl mažesnės šios rūšies kolonijos žiemoti dažnai jungiasi kartu.
Ne visos skruzdėlės žiemą visiškai nurimsta. Piliakalnius statančios Formica genties skruzdėlės naudojasi kiekviena galimybe išlikti šiltai. Net žiemos mėnesiais, vos tik temperatūra pakyla pakankamai aukštai ir diena būna saulėta, jos išeina į lauką sušilti, o paskui šilumą nešasi į vidų
Įdomus faktas: svečiai iš šiltesnių kraštų
Kita strategija, kaip „išgyventi“ žiemą mūsų klimato sąlygomis, yra tiesiog laukti jos šiltoje, šildomoje vietoje. Kodėl naudoju kabutes? Todėl, kad šią strategiją pasirinkusios skruzdėlės nei žiemoja, nei laukia žiemos. Tai tiesiog iš šiltesnių pasaulio kraštų į Lenkiją atvežtos rūšys, kurios gali išgyventi tik ištisusmetus šildomose patalpose – butuose, palmėse, zoologijos sodų paviljonuose ir kitose panašiose vietose (žr.) Mūsų šalyje tai ne tik visiems žinoma faraoninė skruzdėlytė (Monomorium pharaonis), bet ir daug kitų rūšių, kurios ne visada turi lenkiškus pavadinimus: Argentinos skruzdėlytė (Linepithema humile), Tetramorium insolens, Tetramorium caldarium, Hypoponera ergatandria.
Žiemą skruzdėlynuose gyvybės nestokoja. Skruzdėlės, prieš tai tinkamai pasimaitinusios, savo organizme sukaupia atsarginių medžiagų, kad galėtų be žalos išgyventi žiemos badą. Mūsų klimatas verčia jas taip elgtis – žiemą šiems vabzdžiams sunku gauti maisto, o žema temperatūra trukdo vystytis jaunikliams ir maitintis, t. y. klajoti ieškant maisto. Deja, net ir šiuo jau ir taip nepalankiu metų laiku skruzdės (ir ne tik jos) nukenčia nuo žalingos žmogaus veiklos. Dėl klimato atšilimo, kurio pagrindinė priežastis esame mes patys, dažnai, nepaisant minusinės temperatūros, trūksta sniego dangos. Dėl to gerokai padidėja rūšių, kurios nesirenka slėptis giliai po žeme, mirtingumas.
Įdomus faktas: pavasariniai patinai
Piliakalnius statančios Formicagenties skruzdės ( pavyzdžiui, raudonoji skruzdėlė ir skruzdėlytė) paprastai žiemoja be palikuonių. Pavasarį motinėlė deda pirmuosius kiaušinėlius, tačiau jie lieka neapvaisinti, jei temperatūra žemesnė nei 19,5 laipsnio Celsijaus. Iš neapvaisintų kiaušinių išsirita skruzdžių patinai, todėl pavasarį jie pasirodo pirmieji. Įdomu tai, kad mažesnėse kolonijose patinų procentas taip pat didesnis būtent dėl prastesnės termoreguliacijos.
