Stebėtinomis aplinkybėmis Uranas tampa vėsesnis, o tai patraukė mokslininkų dėmesį. Šie dabar turi tam tikrų idėjų apie šioje planetoje vykstančius procesus, kurie prisideda prie šios stebinančios anomalijos atsiradimo.
Septintoji iš eilės planeta nuo Saulės, būdama dujinė milžinė, neabejotinai yra įdomus objektas. Joje vykstantys mechanizmai dažnai visiškai skiriasi nuo tų, kurie aptinkami Žemėje, todėl mokslininkai skiria daug dėmesio tam, kad juos geriau suprastų. Pastaruoju metu jiems pavyko rasti galimą paaiškinimą reiškiniui, pasireiškiančiam mįslingais temperatūros gradientais Urane.
Šis iš kitų Saulės sistemos planetų išsiskiria tuo, kad jo sukimosi kampas siekia net 98 proc. Pasak astronomų, neįprasta Urano orientacija gali būti praeityje įvykusio susidūrimo, sutrikdžiusio jo orbitą, rezultatas. Tarsi keistenybių būtų negana, šiai dujinei milžinei būdingas retrogradinis sukimasis. Panašus reiškinys būdingas Venerai ir Plutonui, kuris nuo 2006 m. pripažintas nykštukine planeta.
Kuo labiau gilinamės į Urane vykstančius reiškinius, tuo įdomesnis jis mums atrodo. Pakanka paminėti, kad viršutiniai atmosferos sluoksniai ten gali įkaisti iki 500 laipsnių Celsijaus. Karūna ten driekiasi iki 50 000 km virš paviršiaus ir jos temperatūra krenta, o tai dar labiau apsunkina mūsų supratimą apie situaciją joje.
Mokslininkai bandė paaiškinti, kas yra Urane išmatuotų temperatūros pokyčių šaltinis
1986 m. zondo „Voyager 2“ praskriejimas šalia Urano leido išmatuoti temperatūrą. Bėgant metams šis pasiekimas buvo daug kartų pakartotas teleskopais. Padarytos išvados buvo gana aiškios: viršutinė šios planetos atmosfera atvėsta, o temperatūra sumažėjo perpus.
Nuo to laiko astronomai atmetė sezoninių reiškinių įtaką šiam reiškiniui, taip pat Saulės aktyvumo ir jos 11 metų ciklų indėlį. Tikėtinas šios neįprastos mįslės sprendimas neseniai buvo pateiktas žurnale Geophysical Review Letters. Tad kas gi yra visos šios painiavos kaltininkas? Pasak cituotos publikacijos autorių: Saulės vėjas.
Jis yra įkrautų dalelių srautas, sklindantis iš išorinio Saulės sluoksnio – vainiko. Atrodo, kad Saulės vėjo pokyčiai sutampa su temperatūros formavimusi Urano atmosferoje. Pavyzdžiui, apie 1990 m. vidutinis Saulės vėjo slėgis pradeda mažėti, ir tai gali būti susiję su kintančia Urano temperatūra. Svarbu tai, kad Uraną pasiekiančių fotonų skaičius nelemia temperatūros didėjimo, o silpnėjantis Saulės vėjas lemia magnetosferos išsiplėtimą.
Tai apsaugo Uraną nuo Saulės vėjo, o tai padeda suprasti, kodėl ten vykstantys pokyčiai virsta mįslingais temperatūros kritimais. Pagrindinė naujausių tyrimų išvada yra ta, kad žvaigždžių šviesa lemia tokių planetų kaip Žemė termosferos temperatūrą, o tolimesnėse planetose šis vaidmuo tenka Saulės vėjui.
