Mūsų mylimi gyvūnėliai turi orientavimosi instinktą, kurį per visą istoriją tyrinėjo daugybė mokslinių grupių.
Šunys pasižymi neįtikėtinomis savybėmis, leidžiančiomis jiems atlikti tikrus žygdarbius.
Remiantis moksliniame žurnale „eLife“ paskelbtu tyrimu, šunys gali naudoti žemės magnetinį lauką kaip kompasą, kad rastų kelią dideliais atstumais. Tyrimo bendraautoris Hynekas Burda sakė, kad, nors įtikinamų įrodymų nėra, ši hipotezė yra viena stipriausių. Tyrimo rezultatai rodo, kad šunys ne tik pasikliauja savo nepaprastu uoslės pojūčiu, kuris yra iki 100 000 kartų stipresnis nei žmonių, bet ir gali integruoti šią jutiminę informaciją su mentaliniais žemėlapiais, sukurtais per ankstesnę patirtį.
Zazie Todd, knygos Bark! The Science of Helping Your Anxious, Fearful, or Reactive Dog), teigia, kad šunys susikuria mentalinius aplinkos žemėlapius, kuriuose dominuoja specifiniai kvapai. Šis gebėjimas kartu su gebėjimu atpažinti regimuosius ir girdimuosius orientyrus leidžia jiems orientuotis net nepažįstamoje teritorijoje.
2020 m. atliktas tyrimas su 27 medžiokliniais šunimis, kuriems buvo įrengti GPS sekimo įrenginiai ir kameros, parodė, kad 60 proc. jų naudojosi kvapu, kad grįžtų pas šeimininkus. Be to, 30 % pasirinko strategiją, vadinamą „bėgimu pagal kompasą“, o tai rodo, kad jie galėjo aptikti magnetinius signalus, padedančius jiems orientuotis.
Bridžita Šovilė (Bridget Schoville), ASPCA (Amerikos žiauraus elgesio su gyvūnais prevencijos draugijos) elgsenos mokslo direktorė, pažymi, kad šunys taip pat gali atpažinti pažįstamus orientyrus, pavyzdžiui, pastatus ar medžius, ir jais naudodamiesi reguliuoti savo orientaciją į namus.
Šuo gali nueiti daugybę kilometrų, kad grįžtų pas savo žmones, į savo namus.
Kodėl šunys linkę sekti paskui savo šeimininkus
Pasak Oregono valstybinio universiteto Žmogaus ir gyvūno sąveikos laboratorijos direktorės Monique Udell, šunys turi ne tik jutiminių gebėjimų, bet ir stiprų emocinį ryšį su savo šeimininkais, panašų į vaiko ryšį su tėvais. Šis emocinis ryšys skatina šunis bandyti susijungti su šeima, kai jie pasiklysta.
Tačiau Udell pabrėžia, kad daugelis augintinių neturi galimybės lavinti šių įgūdžių, nes jų gyvenimas miesto aplinkoje riboja natūralią orientavimosi patirtį. Nors šunų, kuriems pavyko grįžti namo, istorijos traukia akį, labai svarbu, kad šeimininkai imtųsi atsargumo priemonių, kad jų augintiniai nepasiklystų. Geros priemonės jų saugumui užtikrinti yra atpažinimo antkakliai, mikroschemos ir tinkama priežiūra.
