Klasikinių modelių restauravimas su šiuolaikinėmis funkcijomis ir apdaila tapo pelningu verslu
Klasikiniai superautomobiliai ar išskirtiniai leidimai tapo tokiu pat patraukliu investiciniu turtu kaip menas ar nekilnojamasis turtas. Dėl šios priežasties yra daugybė žmonių, kurie iki kraštutinumo puoselėja savo keturračius kolekcinius daiktus.
Tačiau esame matę daugybę atvejų, kai šie muziejiniai eksponatai buvo išnaudojami ir paliekami likimo valiai pašiūrėse ar net pamirštami laukuose vidury niekur. Jiems restauravimas yra vienintelė galimybė susigrąžinti buvusį spindesį. Tačiau jei tai „Lamborghini“, neprašykite, kad jie pakeistų net menkiausią varžtelį originalo atžvilgiu. Atsakymas bus griežtas „ne“.
Retro modernumas
Retro yra kaip niekada madingas. Geriausias to pavyzdys – naujasis „Renault 5 electric“, išsaugojęs septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje gamintų modelių esmę ir stilių, tačiau įgavęs gaivaus futuristinio dvelksmo, dėl kurio šis automobilis Prancūzijoje tampa perkamiausiu.
Pagal šią tendenciją yra daugybė modifikavimo dirbtuvių, kurios rūpinasi apgailėtinos būklės klasikinių automobilių restauravimu, pridėdamos įvairias elektronines funkcijas, ekranus ar priedus, kurių nebuvo originaliuose modeliuose.
Reaguodama į didėjantį susidomėjimą klasikiniais automobiliais ir jų vertę didinančiu restauravimu, „Lamborghini“ daugiau nei prieš dešimtmetį sukūrė „Polo Storico“ padalinį. Tačiau kai kuriems bus viliojanti galimybė vairuoti klasikinį superautomobilį, tačiau pasižymintį šiuolaikinio automobilio našumu ir patogumais. Atsižvelgiant į prabangių superautomobilių individualizavimo augimą, daugelis milijonierių tikrai sumokėtų turtus už klasikinio „Lamborghini“ „restomod“ versiją.
Tai ne tik automobilis, tai – palikimas
Tačiau „Lamborghini“ tokia koncepcija yra ne kas kita kaip šventvagystė. Giuliano Cassataro, „Polo Storico“ serviso vadovas, „ The Drive“ teigė, kad „mums yra tik vienas ‚Countach‘. Buvo įvairių Countach serijų, tačiau mums neleidžiama nieko keisti automobilyje. Jis gimė tais metais, tokios spalvos, tokios komplektacijos ir su tokiu interjeru, todėl jis turi būti toks, koks buvo.“
Kaip mano kolega Alberto de la Torre įsitikino savo akimis, „Polo Storico“ tikslas – sudaryti sąlygas „Lamborghini“ savininkams atkurti savo automobilius iki pirminės gamyklinės būklės. Dar viena šio padalinio misija – patvirtinti, kad markės klasikiniuose automobiliuose nebuvo atlikta originalių detalių pakeitimų, galinčių pakeisti jų vertę.
Lamborghini technikams modifikuoti vieną iš šių klasikinių automobilių ir pasiūlyti naują viziją būtų tas pats, kas iš naujo išrasti istoriją. Dėl šios priežasties jie nedvejodami pasineria į savo dokumentų archyvą, kad klasikinių modelių restauravimas būtų atliekamas kruopščiai. Po restauravimo automobiliai sugrįžta į tokią pačią būklę, kokia buvo išvažiavus iš gamybos linijos: tos pačios spalvos, tos pačios medžiagos ir ta pati apdaila.
Kitos markės, pavyzdžiui, „Jaguar“ ir „Porsche“, žaidžia „restmod“ korta, kurdamos naujas ribotas savo klasikinių automobilių serijas, kad sukurtų naują išskirtinę kolekcinę prekę su unikalia apdaila, už kurią klientai gali sumokėti iki dviejų kartų daugiau nei kainavo originalus modelis.
Iš tikrųjų šie specialūs leidimai atneša nemažą pelną prabangių automobilių gamintojams, kurie automobilių pritaikyme rado būdą padidinti galutinę sąskaitą.
Tačiau „Lamborghini“ jau dabar kiekvieną savo automobilį laiko unikaliu savaime. Šio restauravimo padalinio darbo pavyzdys – „Lamborghini Miura SVR“, kurį markė „išgelbėjo“ nuo išnykimo, kad po penkiasdešimties metų vėl atgaivintų jį geriausios formos.
Vietoj to Sant’Agata Bolognese žmonės mieliau iš naujo įsivaizduoja, kaip atrodytų kai kurie iš jų kultinių modelių, jei jie būtų gimę keliais dešimtmečiais vėliau, atiduodami duoklę savo palikimui, pavyzdžiui, „Aventador Miura Homage“.
