Anksčiau buvo manoma, kad tikimybė kitose planetose aptikti į žmones panašių būtybių yra labai maža.
Žmonija gali būti ne ypatingas reiškinys, o natūralus mūsų planetos ir galbūt kitų planetų evoliucijos rezultatas. Tokią išvadą padarė Pensilvanijos valstijos universiteto ekspertų vadovaujamas tyrimas. Tyrime siūlomas naujas protingos gyvybės raidos Žemėje modelis, kurio išvados išsamiai aprašytos žurnale „ Science Advances“.
Šis modelis meta iššūkį kelis dešimtmečius gyvuojančiai „sudėtingų žingsnių“ teorijai, kurioje teigiama, kad protingos gyvybės atsiradimas yra labai neįtikėtinas įvykis. Vietoj to autoriai teigia, kad toks vystymasis galėjo būti ne toks sudėtingas ar neįtikėtinas. Pasak Pensilvanijos valstijos komandos, šis naujas žmogaus kilmės aiškinimas padidina tikimybę, kad protinga gyvybė egzistuoja ir kitur visatoje.
„Tai reikšmingas pokytis mūsų supratime apie gyvybės istoriją“, – sakė Pensilvanijos valstijos geomokslų profesorė ir viena iš straipsnio autorių Dženifer Makaladžio (Jennifer Macalady). „Tai rodo, kad sudėtingos gyvybės evoliucija mažiau susijusi su sėkme, o daugiau su gyvybės ir jos aplinkos sąveika , o tai atveria naujas ir įdomias tyrimų kryptis siekiant suprasti mūsų kilmę ir mūsų vietą visatoje.“
Iš pradžių 1983 m. fizikas teoretikas Brandonas Karteris sukūrė „sudėtingų žingsnių“ modelį, kuriame teigė, kad gyvybės atsiradimas yra labai neįtikėtinas, atsižvelgiant į laiką, per kurį Žemėje išsivystė žmogus, palyginti su Saulės gyvavimo trukme. Atsižvelgiant į tai, į žmones panašių būtybių egzistavimo kitose planetose tikimybė buvo laikoma labai maža.
Tačiau naujajame tyrime teigiama, kad Žemė savo gyvavimo pradžioje buvo nepalanki aplinka daugeliui gyvybės formų. Pagrindiniai evoliucijos laimėjimai, pasak tyrėjų, buvo pasiekti tik tada, kai planeta pasiekė „palankią“ būklę.
Pagrindinė „sudėtingų žingsnių“ modelio prognozė buvo ta, kad protingos civilizacijos, jei jos apskritai egzistavo, Visatoje buvo itin retos. Pagal Karterio aiškinimą, dėl ribotos Saulės gyvavimo trukmės ir Žemės amžiaus buvo mažai tikėtina, kad esminiai evoliucijos žingsniai, tokie kaip gyvybės atsiradimas, sudėtingų ląstelių vystymasis ir žmogaus intelekto atsiradimas, galėtų pasikartoti kitose planetose.
Naujajame tyrime siūloma, kad žmonijos atsiradimą galima paaiškinti tuo, kad per visą Žemės istoriją nuosekliai atsivėrė „tinkamumo gyventi langai“, kuriuos lėmė tokie veiksniai kaip maisto medžiagų prieinamumas, jūros paviršiaus temperatūra, vandenynų druskingumo lygis ir deguonies kiekis atmosferoje.
„Užuot savo prognozes grindę Saulės gyvavimo trukme, siūlome naudoti geologinę laiko skalę, nes per tiek laiko pasikeičia atmosfera ir kraštovaizdis“, – sakė Pensilvanijos valstijos astronomijos ir astrofizikos profesorius Jasonas Wrightas (Džeisonas Raitas), vienas iš straipsnio autorių.
Pasak J. Raito, viena iš priežasčių, kodėl taip ilgai vyravo „sudėtingų žingsnių“ modelis, yra ta, kad jis atsirado astrofizikoje, kuri tradiciškai naudojama planetų ir žvaigždžių sistemų formavimuisi suprasti.
Pensilvanijos valstijos komandos straipsnis yra tarpdisciplininio fizikų ir geobiologų bendradarbiavimo rezultatas,kurie keitėsi žiniomis, kad geriau suprastų, kaip gyvybė vystosi tokiose planetose kaip Žemė.
Mokslininkai planuoja patikrinti savo alternatyvų modelį, kuriame numatyta suabejoti siūlomų evoliucijos „sudėtingų žingsnių“ unikalumu. Tarp tyrime rekomenduojamų mokslinių tyrimų projektų yra biologinių požymių, pavyzdžiui, deguonies buvimo, paieška egzoplanetų atmosferose ir „sudėtingų žingsnių“ reikalavimų tikrinimas tiriant vienaląsčių ir daugialąsčių gyvybės formas konkrečiomis aplinkos sąlygomis, pavyzdžiui, esant sumažėjusiam deguonies kiekiui ar ekstremalioms temperatūroms.
Be šių projektų, komanda siūlo mokslo bendruomenei ištirti, ar tokie įvykiai, kaip gyvybės atsiradimas, deguonies fotosintezė, eukariotinės ląstelės, gyvūnų daugialąsčių formavimasis ir Homo sapiens atsiradimas, yra tikrai unikalūs Žemės istorijos įvykiai.
