Svarbiausia rasti pusiausvyrą tarp to, ką jaučiate, ir atvirumo kitų patirčiai ir jausmams.
Nuolatiniskalbėjimas apie save gali turėti daug psichologinių pasekmių. Dažnai toks elgesys siejamas su patvirtinimo ar dėmesio poreikiu, nors taip yra ne visada. Psichologinėje srityje manoma, kad tie, kurie bendraudami yra linkę pernelyg daug dėmesio skirti sau, gali reikšti tam tikrą nesaugumo jausmą arba giliai įsišaknijusį poreikį sustiprinti savo savivertę.
Žvelgiant iš gilesnės perspektyvos, psichologija teigia, kad nuolatinis kalbėjimas apie save gali būti įveikos strategija. Žmonės, kurie daug laiko praleidžia kalbėdami apie save, gali bandyti susidoroti su emocijomis ar praeities patirtimi, kurios dar nėra apdoroję.
Kalbėjimas apie jas suteikia jiems kontrolės ar saugumo jausmą, nes leidžia sukurti nuoseklų pasakojimą apie savo tapatybę, pasiekimus ir patirtį. Tačiau tai gali tapti kliūtimi tarpasmeniniams santykiams, nes tie, kurie sutelkia dėmesį tik į savo asmeninę patirtį, dažnai praleidžia galimybes emociškai užmegzti ryšį su kitais.
Be to, įrodyta, kad tam tikrame socialiniame kontekste per daug kalbėjimas apie save gali būti interpretuojamas kaip savanaudiškumas ar empatijos stoka. Šį reiškinį tyrinėjo ir socialinė psichologija, pabrėždama, kad sąveika, kai tik dalis pokalbio yra skirta sau, gali sukelti kitų žmonių nesusikalbėjimo jausmą.
Kalbėjimas tik apie save gali būti simptomas, kad trūksta gebėjimo užmegzti abipusį dialogą, kai abi šalys darniai dalijasi savo mintimis ir jausmais. Toks vienpusis bendravimas, nors ir įprastas, gali trukdyti plėtoti gilius ir prasmingus santykius.
