Dar visai neseniai daugelis įmonių buvo klestėjimo ir konkurencingų atlyginimų simboliai: jų darbuotojai norėjo, kad jų vaikai sektų jų pėdomis. Šiandien padėtis pasikeitė.
Ivánas de la Fuente pradėjo dirbti „senajame Renault“, kai jam buvo 18 metų. Tai buvo ta pati gamykla, kurioje dirbo jo tėvas, ir tėvas ja labai džiaugėsi. Jo sūnaus laukė gerų sąlygų ir darbo visam gyvenimui pažadas. Renault, Michelin, Endesa, Renfe, Telefónica valstybiniu etapu arba SEAT – prieš parduodant Volkswagen – daugelį metų buvo klestėjimo ir konkurencingų atlyginimų simboliai. Kai kurios iš jų netgi siūlė savo darbuotojams būstą, stipendijas jų vaikams ar nuolaidas savo paslaugoms: traukinių bilietams, elektros energijai ir telefono ryšio paslaugoms. Šiandien daugelis jų vis dar yra pirmaujančios savo sektoriaus įmonės, tačiau dabartiniai jų darbuotojai prarado didžiąją dalį perkamosios galios ir darbo užmokesčio lengvatų, kuriomis naudojosi ankstesnės kartos, užėmusios tas pačias pareigas.
„Prieš 25 ar 30 metų dauguma „Renault“ darbuotojų norėjo, kad jų vaikai ateitų čia dirbti, tačiau jei šiandien paklaustumėte žmonių, kuriems per 50 metų ir kurie turi darbingo amžiaus vaikų, ar jie nori, kad jie ateitų, atsakymas būtų visai kitoks“, – sako de la Fuente, pabrėždamas, kad, būdamas 43 metų, jis uždirba mažiau nei pradėjęs dirbti. „Dabar, kai esu viduriniosios grandies vadovas, turiu mažesnę perkamąją galią nei tada, kai buvau jaunesnysis pareigūnas“, – sako de la Fuente, kuris ‚Horse‘ dirba nuo 2023 m. Kitaip tariant, tame pačiame darbe, bet naujos bendros įmonės, kurią sukūrė „Renault“ grupė su Kinijos bendrove „Geely“, kuriai, be kita ko, priklauso „Volvo“ ir kurios būstinė yra Madride, pavadinimu.
Jei pažvelgtume į skaičius, šios „Renault“ dukterinės įmonės darbuotojai pastaraisiais metais prarado 8 proc. savo perkamosios galios . Remiantis UGT-FICA HORSE profsąjungos šiam laikraščiui pateiktais duomenimis, paskutinėje „Renault“ 2021-2024 m. sutartyje pasirašytas darbo užmokestis per ketverius metus padidėjo 10,3 %, o infliacija Ispanijoje (CPI) tuo laikotarpiu buvo 18,1 %.
„Mūsų sąlygos nėra blogos, o jei palygintumėte mus su tais, kurie dirba laikinus darbus, nėra jokių spalvų, mes esame privilegijuoti, tačiau anksčiauatlyginimo užtekdavo pragyventi. Dabar, jei šeimoje nėra dviejų žmonių, dirbančių visą darbo dieną, vos suduriate galą su galu“, – aiškina de La Fuente, kuris teigia, kad už viršvalandžius uždirba tiek pat, kiek ir prieš trisdešimt metų.
„Per pastaruosius dvejus metus apie 50 žmonių išėjo atostogų ir išvyko į kitas gamyklas arba ieškojo kito darbo, kur atlyginimas geresnis“, – tęsia de La Fuente, kuris kritikuoja, kad dėl infliacijos jo įmonė skelbia vis didesnį pelną, o jų atlyginimai vis mažesni. 2024 m. „Renault“ grupė baigė su 56,2 mlrd. eurų pajamomis, t. y. 7,4 proc. didesnėmis nei 2023 m.
Tūkstantmečio ir Z kartos atstovai uždirba mažiau nei bumo kartos atstovai
Kažkas panašaus atsitiko ir Julianui bei Liucijai, pagal profesiją inžinieriams ir vienos Ispanijos energetikos bendrovės bendradarbiams, kurie pageidauja neskelbti savo tikrųjų vardų. Jam netrukus sukaks 31-eri, o jai – 29. Abu jie „El Confidencial“ pasakoja, kad jų biure viršininkai išeina į pensiją, o kai pasiūloma paaukštinti pareigose, jos atitinkamai nepadidina atlyginimo.
„Negalime skųstis atlyginimais ir turima sutartimi“, – pripažįsta Lučija, tačiau ji pabrėžia, kad problema kyla ir tada, kai pastaraisiais metais atėjusių jaunų darbuotojų atlyginimai yra mažesni už pradinius. „Tas skirtumas nesumažės, kad ir kiek patirties įgytume, niekada negalėsime pretenduoti į tokius atlyginimus, ir gana apmaudu, kai už savo lojalumą ir patirtįnematome atlygio, kad ir nedidelio“, – atsidūsta ji.
Liusija taip pat kritikuoja tai, kad bėgant metams buvo prarastos pirminėse sutartyse numatytos atlyginimų priemokos. Be socialinių priemonių: „Vienas kolega, kol nebuvo panaikintas paskutinis susitarimas, beveik mėnesįturėjo papildomą ‚vasaros dieną‘,– iliustruoja ji.
Be to, Julianui didžioji problema, su kuria susiduria daugelis darbuotojų, yra būstas. „Prieš trejus metus nusipirkau butą, nebuvau dėl to labai tikras, bet nuomotojas suvalgydavo mano atlyginimą, todėl reikėjo arba to, arba toliau prarasti didelę dalį atlyginimo nuomai“, – sako jis. Jis apžiūrėjo visą Madridą, miestą, kuriame gyvena, ir galiausiai pasirinko nedidelį dviejų miegamųjų butą, kurį reikėjo atnaujinti nuo viršaus iki apačios. „Tėvas man pasakė, kaip aš su tuo apsistosiu, kad tas butas yra šūdas. Jis nežinojo, kokia yra padėtis. Tai buvo geriausia, ką galėjau rasti“, – prisimena jis.
„Dauguma darbininkų prarado perkamąją galią“.
Julianas savo santaupomis galėjo sumokėti pradinę įmoką už būsto paskolą, bet ne remontą, kurio reikėjo, kad butas taptų tinkamu gyventi. Už šią dalį sumokėjo jo tėvai. „Problema kyla tada, kai kažkam, gaunančiam inžinieriaus atlyginimą, užtenka tik tiek, kad galėtų nusipirkti nedidelį butą normaliame rajone, o kas tada atsitinka likusiems žmonėms?
Rentininkystė kaip našta
Jorge Galindo, sociologijos daktaro ir EsadeEcPol direktoriaus pavaduotojo, nuomone, Ispanijos darbo rinka dabar yra labiau subalansuota nei prieš 10 ar 15 metų,nes įgyvendinami tokie rodikliai kaip minimalios gyvenimo pajamos(IMV) ar mažinamas laikinasis įdarbinimas. Tačiau pastaraisiais metais dėl infliacijos susidarė specifinė situacija, kurios, jo nuomone, anksčiau nebuvo: visi darbuotojai prarado perkamąją galią. „Šie praradimai paveikė net ir tuos, kurie yra apsaugoti, net ir tuos, kurie pasinaudojo įvairiomis darbo užmokesčio didinimo priemonėmis – susitarimu arba padidinus VDU“, – aiškina jis.
Nuostoliai, kuriuos daugeliu atvejų, Galindo nuomone, galima paaiškinti 2023 m. profesinių sąjungų pasirašytu pajamų paktu, kuriuo siekiama pasidalyti nuostolius kovojant su infliacija. „Tai buvo darbo užmokesčio nuosaikumas, mažesnis už infliaciją, siekiant išvengti darbo užmokesčio kainų spiralės“, – priduria jis, norėdamas pabrėžti, kad, apsaugodama nuo perkamosios galios praradimo, sistema tam tikriems segmentams veikia geriau nei kitiems. „Jei lėšos pensijoms skiriamos tais metais, kai infliacija yra didžiausia per pastaruosius 20 metų, ir didelė jų dalis atitenka didžiausioms pensijoms, galbūt buvo galima sugalvoti ką nors geresnio“, – kritikuoja jis, teigdamas, kad socialinė sistema ‚mažai‘ apsaugo darbuotojus jų darbingo gyvenimo pradžioje ir labiau apsaugo vėliau, ‚jei gerai dirbai‘.
„Nuo 2008 m. tam tikra nesaugumo kultūratapo normali“, – sako Jon González, pramonės inžinierius, kuris, naudodamasis socialiniais tinklais, analizuoja ekonominius, jaunimo ir kartų klausimus, remdamasis viešais duomenimis. „Krizės kartojasi viena po kitos, negalima pritaikyti atlyginimų prie infliacijos augimo greičio, be to, įmonės konkuruoja nebe su įmonėmis iš Sorijos ar Saragosos, o su įmonėmis iš Vietnamo ar Kinijos“, – tęsia jis ir priduria, kad perkamoji galia atsigaus lėtai ir kad tai ‚žino ir įmonės, ir profesinės sąjungos‘.
Gonzálezas taip pat teigia, kad pastarosios praranda nepriklausomybę. „Jos labiau atitinka vyriausybės darbotvarkę, o ne savarankiškai ir kovingai gina darbuotojų interesus“, – aiškina jis ir teigia, kad ‚nors jos įgijo įtakos kaip instituciniai partneriai, jos prarado savo socialines šaknis ir gebėjimą mobilizuotis, ypač jaunimo tarpe‘.
Be to, būtent jauni darbuotojai yra pagrindiniai šios situacijos, kuri, abiejų pašnekovų nuomone, pagrindine problema laiko dabartinę būsto krizę, veikėjai. „Rentjerizmas labai mažina mūsų jaunų darbuotojų perkamąją galią“, – sako Galindo, pabrėždamas, kad pagrindinės jaunų žmonių išlaidos skirstomos tarp išsilavinimo ir būsto. „Miestuose, kuriuose yra didelė gyventojų paklausa, būstas yra toks svarbus, kad, mano nuomone, jis išstumia visa kita prieš jį“, – sako jis.
„Arba paveldi, arba turi perleisti palikimą per gyvenimą, kad galėtum gyventi savo, tai labai liūdna“.
„Jei vis daugiau pinigų išleidi nuomai ir pirkinių krepšeliui, kuris taip pat išaugo aukščiau už vartotojų kainų indeksą, tai neleidžia tau taupyti ir susidoroti su gyvenimo peripetijomis.“ Gonzálezas pavyzdingai pabrėžia šio klausimo pavojingumą: “Kai mūsų senoliai rėmė savo šeimas per paskutinę finansų krizę , tai buvo Ispanijos ekonomikos nesėkmė. Tai neturėtų būti pensijų funkcija. Pensijų paskirtis yra ta, kad sulaukę darbingo amžiaus pabaigos galėtumėte patys save išlaikyti, o ne kad taptumėte vienintele savo vaikų ir anūkų parama, kaip jau nutiko“, – baigia jis.
Nėra paveldėjimo, nėra buto
Celiai 34 metai, ji dirba ryšių sektoriuje ir iki 2023 m. tėvai turėjo padėti jai sudurti galą su galu. Ji visada dirbo visą darbo dieną, tačiau iki tol jos metinis atlyginimas neviršijo 22 000 eurų bruto. „Dalytis butu, kai tau trisdešimt, nes neturi kitos išeities, o tėvai turi tau padėti su pinigais, nes tavo atlyginimą suvalgo nuo 1980 m. neremontuoto drėgno buto nuoma, yra žeminantisdalykas“, – kritikuoja ji, ironiškai komentuodama mažą gimstamumą Ispanijoje. „Bet kaip mes turėsime vaikų, jei negalime savęs išlaikyti! Ji būtų norėjusi tapti motina jauna.
Tačiau 2023 m. įvyko du dalykai, kurie pakeitė jos ekonominį likimą. Darbo pasiūlymas, kurį ji laiko padoriu – dabar uždirba 35 000 eurų bruto per metus – ir motinos mirtis eismo įvykyje. Celia paveldėjo palikimą ir už jį nusipirko 50 kv. m butą, kuriame gyvena. „Žinau daug tokių atvejų kaip mano – miršta tėvai ir tu paveldi. Arba jie turi perduoti palikimą tau per gyvenimą, kad galėtum pradėti gyventi savo gyvenimą. Tai labai liūdna“, – užbaigia jis.
Kai negalite sutaupyti, būtent tėvų turtas yra jūsų dabarties pagrindas. O tai reiškia, kad jūs nekursite jokio turto. Tiek tūkstantmečio kartos atstovai , tiek Z karta yra kohortos, kurios šiandien ir dėl savo skirtumų toliau gauna finansinę paramą iš tėvų, nors jau yra emancipuotos. „Ir galiausiai vėlgi karta, kuri netrukus išeis į pensiją, toliau iš dalies remia savo vaikus“, – pabrėžia Gonzálezas.
„Būstas Ispanijoje buvo šeimos turto kūrimo priemonė – kalbant apie kartų kaitą – ir šis turtas prarandamas, nes tenka mokėti tokias dideles nuomos ka inas, kad negalime sutaupyti, kad turėtume nuosavą būstą“, – tvirtina Galindo, pabrėždamas, kad dėl to viena karta tai, kas turėtų būti šeimos turtas, paverčia gestu. Tendencija, kuri, jei laikui bėgant tęsis, ilgainiui didins šeimų nelygybę. „Viena vertus, bus tokių, kurie galės peršokti barjerą dėl paveldėjimo, dėl to, kad jiems labai gerai sekasi darbo rinkoje, arba dėl abiejų dalykų vienu metu. Tuomet jų vaikai turės daugiau galimybių ir susikurtą pasaulį. Tačiau bus ir daug kitų, kurie iki 80 metųišleis po 1 500 eurų per mėnesį nuomai“, – apibendrina jis.
