Mokslininkai atrado įrodymų, kad prieš 14 300 metų įvyko nepaprastai stipri saulės audra, kuri atveria svarbias perspektyvas siekiant suprasti ateities pavojus mūsų šiuolaikinei technologijai.
Mokslininkai neseniai atrado įrodymų, kad prieš 14 300 metų, pasibaigus paskutiniajam ledynmečiui, Žemę ištiko nepaprastai galinga saulės audra. Šis įvykis, kuris buvo daug intensyvesnis už bet kurią šiuolaikinę saulės audrą, sulaukė ypatingo mokslininkų dėmesio. Šie atradimai pabrėžia, kaip svarbu suprasti ekstremalių saulės audrų poveikį mūsų technologiniam pasauliui. Tarptautinės komandos sukurtas naujas cheminis-klimatinis modelis leidžia mums geriau įvertinti šių praeities saulės reiškinių intensyvumą ir pasekmes.
Ekstremali saulės audra 12350 m. pr. m. e.
12350 m. pr. m. e. buvo užfiksuota ypač intensyvi saulės audra. Ji pasirodė esanti 18 % galingesnė už 775 m. po Kr. įvykį, kuris anksčiau buvo laikomas galingiausia saulės audra, užfiksuota medžio žiedų duomenyse. Remiantis apskaičiavimais, ši senovės audra buvo daugiau nei 500 kartų galingesnė už 2005 m. dalelių audrą, galingiausią modernių palydovų eros audrą. Ekstremalūs saulės reiškiniai, nors ir reti, turi didelį poveikį mūsų planetai. Be 12350 m. pr. m. e. įvykio, kitos reikšmingos audros įvyko 994 m. po Kr., 663 m. pr. Kr., 5259 m. pr. Kr. ir 7176 m. pr. Kr. Labai svarbu šiuos įvykius atskirti nuo kitų saulės reiškinių, pavyzdžiui, 1859 m. Karringtono įvykio, kuris buvo kitoks saulės išsiveržimas be saulės dalelių audros.
Saulės audrų įrodymai medžių žieduose
Saulės dalelių audros sukelia žymų kosmogoninių izotopų, pvz., radiokarbonų (14C), susidarymą mūsų atmosferoje. Šie padidėję lygiai išlieka medžių metiniuose žieduose, kurie tampa tiksliais kosminiais orientyrais. Šie pikai žinomi kaip Miyake reiškiniai, pavadinti pagal japonų mokslininką, kuris juos pirmą kartą identifikavo. Miyake reiškiniai leidžia mums tiksliai nustatyti kalendorinius metus archeologinėse chronologijose. Šis tyrimas yra labai svarbus siekiant suprasti ir potencialiai sumažinti riziką mūsų šiuolaikiniam, nuo technologijų priklausomam pasauliui. Šio reiškinio masto supratimas yra būtinas norint įvertinti būsimų saulės audrų keliamą pavojų šiuolaikinėms infrastruktūroms, tokioms kaip palydovai, elektros tinklai ir ryšių sistemos.
Modelis, padedantis suprasti praeities saulės audras
Siekiant išanalizuoti 12350 m. pr. m. e. radionuklido anglies piko intensyvumą, tarptautinė komanda, vadovaujama podoktorantūros mokslininkės Kseniia Golubenko ir profesoriaus Ilya Usoskin iš Oulu universiteto Suomijoje, sukūrė novatorišką cheminį-klimatinį modelį SOCOL:14C-Ex. Šis modelis buvo sukurtas siekiant iššifruoti saulės dalelių audras per paskutinį ledynmetį. Naujasis modelis atskleidė, kad 12350 m. pr. m. e. radiokarbonas pasiekė aukščiausią lygį, kuris yra galingiausia kada nors užregistruota saulės dalelių audra. Golubenko pabrėžė, kad šis senovinis reiškinys yra vienintelis žinomas ekstremalių saulės dalelių reiškinys už holoceno ribų, t. y. per pastaruosius 12 000 metų, kai klimatas buvo stabilus ir šiltas. Modelis praplečia mūsų galimybes analizuoti radiokarboninius duomenis net ledynmetio klimato sąlygomis.
Reikšmė šiuolaikiniam pasauliui
Šio ekstremalaus saulės audros atradimas turi didelę reikšmę mūsų supratimui apie su būsimomis saulės audromis susijusius pavojus. Saulės audros gali sutrikdyti palydovų veiklą, sugadinti elektros tinklus ir paveikti ryšių sistemas, todėl labai svarbu įvertinti šiuos pavojus mūsų šiuolaikinei technologinei infrastruktūrai. Atradimas apie 12350 m. pr. m. e. įvykį nustato naują saulės audrų scenarijų. Šių praeities įvykių supratimas yra būtinas norint numatyti ir sušvelninti galimą būsimų audrų poveikį. Kadangi mes vis labiau priklausome nuo technologijų, kaip galime geriau pasirengti šioms kosminėms grėsmėms?
