Naujausi tyrimai sudrebina archeologiją ir astronomiją: senovės Egipto sarkofaguose galėjo būti detaliai pavaizduotas Paukščių Takas. Ar egiptiečiai galėjo pamatyti tai, ką šiandien vos suprantame? Šis atradimas perrašo mūsų požiūrį į jų žinias apie kosmosą.
Nors mes linkę galvoti apie astronomiją kaip šiuolaikinį mokslą, tiesa ta, kad kai kurios senovės civilizacijos jau stebėjo dangų stebėtinai tiksliai. Neseniai atliktas tyrimas metė iššūkį daugeliui įsitikinimų, teigdamas, kad egiptiečiai ne tik žiūrėjo į žvaigždes, bet ir kad jie galėjo atstovauti mūsų galaktikai savo laidotuvių ritualuose.
Galaktikos vaizdavimas laidotuvių ritualuose
Archeologai jau seniai žino, kad deivė Nut – susieta su dangumi ir žvaigždėmis – buvo pagrindinė senovės Egipto kapų ir sarkofagų dekoracijų dalis. Jo figūra, ištempta Žemėje, kai jo kūnas buvo padengtas žvaigždėmis, buvo interpretuojama kaip tvirtumo alegorija.
Tačiau neseniai atlikta analizė, kuriai vadovavo astronomas Oras Grauras iš Portsmuto universiteto, atskleidė kai ką gilesnio. Ištyręs 125 Riešutų atvaizdus, Grauras aptiko vizualinį modelį, kurį būtų galima tiesiogiai susieti su Paukščių Taku, o ypač su vadinamuoju „Didžiuoju plyšiu”: plika akimi matoma tamsia tarpžvaigždinių dulkių juosta, dalijančia galaktikos plokštumą.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – to meto kunigo Nesitaudjatakheto karstas. Jame Riešutą kerta banguota, tamsi linija, kurią Grauras interpretuoja kaip primityvų Didžiojo plyšio vaizdą. Be to, ši linija yra su puikia simetrija, kuri sustiprina idėją, kad tai nėra paprastas ornamentas, bet sąmoningas astronominis simbolis.
Be sutapimo: įrodymai kituose sarkofaguose
Galima pamanyti, kad tai išimtis, tačiau Grauras atrado panašias linijas keliuose kapuose Karalių slėnyje. Kai kuriuose, pavyzdžiui, faraono Ramzio VI (dvyliktasis amžius prieš Kristų), pavaizduotas Riešutas, nupieštas du kartus, vienas nukreiptas į kitą, atskirtas auksine kreive, einančia žemyn jos kūnu.
Šis išlenktas raštas ryškiai primena galaktikos juostos vizualinę struktūrą, kurią galime stebėti giedrame danguje. Remiantis tyrimu, šie vizualiniai sutapimai būtų ne atsitiktiniai, o sąmoningi egiptiečių stebimų astronominių reiškinių vaizdai.
Deivė Nut kaip žvaigždžių žemėlapis
Radinio vertė slypi ne tik vaizdų grožyje ar tikslume, bet ir naujame požiūryje, kurį jis atneša į Senovės Egipto tyrimą. Iki šiol ryšys tarp Riešuto ir Paukščių Tako buvo kultūrinė ar mitologinė hipotezė.
Tačiau ši nauja analizė prideda astrofizikos požiūrį, paremtą empiriniais įrodymais ir palyginimais su tikrąja galaktikos struktūra. Kitaip tariant, Nut ne tik apsaugojo tranzitą į pomirtinį gyvenimą, bet ir galėjo būti simbolinis naktinio dangaus, žinomo senovės egiptiečiams, vaizdas.
Šis tyrimas ne tik atveria naujus klausimus apie senovės civilizacijų astronomines žinias, bet ir parodo, kad kartais visatos paslaptys buvo priešais mus tūkstantmečius, iškaltos akmenyje.
