Šimtmečius žmonės buvo laikomi neginčijamu planetos istorijos veikėju. Tačiau nauja teorija kelia nerimą keliančią galimybę: o kas, jei pažangi civilizacija egzistuotų prieš mūsų? Ši hipotezė, nors ir neįmanoma visiškai išbandyti, atveria daugybę klausimų apie mūsų vietą kosmose ir Žemės laiko juostoje.
Provokuojanti teorija, paremta eksperto
Teorinis fizikas Avi Loebas, Harvardo profesorius ir vienas iš labiausiai pripažintų balsų visatos tyrime, jau daugelį metų abejoja to, ką mes laikome įmanomu, ribomis. Jo darbas ištyrė viską nuo tarpžvaigždinių objektų iki galimo nežemiškos gyvybės egzistavimo, o dabar jis grįžo į diskusijų centrą su drąsia idėja: Gali būti, kad protinga civilizacija gyveno Žemėje milijonus metų prieš mus.
Savo tinklaraštyje ir įvairiuose leidiniuose Loebas teigė, kad tokie reiškiniai kaip asteroidų smūgiai ir masiniai išnykimai galėjo ištrinti bet kokius ankstesnės civilizacijos pėdsakus. Tiesą sakant, jis sako, kad geologinių įrašų gali nepakakti, kad būtų išsaugoti aiškūs įrodymai apie technologinę visuomenę, kuri, pavyzdžiui, būtų egzistavusi prieš 250 milijonų metų.
Idėja grindžiama ne tiesioginiais įrodymais, o logika, kas galėjo būti. Atsižvelgiant į Žemės senovę ir jos įrodytą gebėjimą išlaikyti sudėtingą gyvybę, kodėl gi nepagalvojus, kad evoliucija galėjo sukurti protingą rūšį dar gerokai prieš žmones?
Žemė kaip kelių intelektų lopšys
Peržengdamas skepticizmo ribas, Loebas tvirtina, kad turime nustoti save laikyti unikaliais. Remiantis jų samprotavimais, planeta išgyveno tiek daug geologinių fazių ir radikalių transformacijų, kad visiškai tikėtina, kad egzistavo tam tikra protingos gyvybės forma ir išnyko be jokių atpažįstamų pėdsakų.
Hipotezė nėra tik mokslinė provokacija: ji verčia mus permąstyti savo unikalumą. Jeigu išvystyta gyvybė toje pačioje planetinėje aplinkoje gali atsirasti daugiau nei vieną kartą, tai mūsų sampratos apie žmogiškąjį išskirtinumą—ir net kosminę vienatvę—gali būti labai klaidingos.
Pats Loebas ne kartą yra pabrėžęs, kad mokslas į nežinomybę turi žvelgti atvirai. Užuot ieškojęs absoliutaus tikrumo, jis siūlo tyrinėti tikėtinus scenarijus kaip vertingą pratimą, siekiant išplėsti mūsų žinių ribas.
Spekuliatyvus užsiėmimas ar durys į ateitį?
Tiesa ta, kad, kadangi jos neturi fizinių liekanų, šios teorijos ir toliau judės tarp mokslo ir spekuliacijos. Bet net ir tokiu atveju jie padeda suabejoti idėjomis, kurias mes natūralizavome: kad mes esame pirmieji, vieninteliai, protingiausi.
Kaip rūšis, mes linkę galvoti apie dabartį ir ateitį, tačiau labai retai žvelgiame į praeitį, kurios galbūt iki galo nežinome. Jei Loebo hipotezė yra kažkas, ką reikia praeiti, tada žvalgybos istorija Žemėje galėjo prasidėti daug anksčiau, nei mes įsivaizduojame. Ir mes būtume tik paskutiniai ilgoje bandymų suprasti visatą sekoje.
