Ką daryti, jei kvapas galėtų mus nuvesti toliau nei teleskopas? Nuo metalinių kvapų kosminėse stotyse iki gyvybės pėdsakų egzoplanetose – kosmoso kvapai patraukia mokslininkų ir astronautų dėmesį. Tai, kas atrodo tik juslinis smalsumas, galėtų būti pagrindinis įrankis ieškant gyvybės už mūsų planetos ribų.
Stebėtinai dvokianti visata
Marina Barcenilla, astrobiologė ir mokslinė parfumerė, parodė, kad erdvę galima ne tik stebėti, bet ir užuosti. Remiantis jų tyrimais, Jupiteris turėtų rūgštų ir aštrų aromatą: amoniako, sieros ir fosforo sluoksnius, kurie sukurtų kačių šlapimo, supuvusių kiaušinių ir benzino kvepalus.
Tačiau kvepia ne tik planetos, rašo BBC. Kometose, dulkių debesyse ir lediniuose mėnuliuose tvyro kvapai nuo saldžiųjų migdolų iki pūvančių žuvų. Remdamasi šiais cheminiais profiliais, „Barcenilla” sukūrė kvapus mokslinėms parodoms, kurie leidžia lankytojams patirti erdvę per nosį.
Tikslas? Uoslės naudojimas kaip tyrinėjimo būdas: Supratimas, kokie junginiai plūduriuoja kosmose, galėtų priartinti mus prie potencialiai gyvenamų vietų.
Kvapas kaip įrankis gyvybei aptikti
Dažnai nepakankamai įvertinta uoslė yra senovės evoliucinis įgūdis, jungiantis mus su aplinka. Žmonėms milijonai chemoreceptorių leidžia molekules užfiksuoti ir išversti į prisiminimus, įspėjimus ar pojūčius. Ta pati logika galioja ir erdvei.
Pavyzdžiui, Jameso Webbo teleskopas sugebėjo aptikti anglies dioksidą egzoplanetose, analizuodamas, kaip šviesa keičiasi, kai ji praeina per jų atmosferas. Nors jis „nekvepia” griežtąja prasme, jo cheminė analizė veikia kaip tarpžvaigždinė nosis. Titane buvo nustatyti junginiai, kvepiantys benzinu ir migdolais, o K2-18b tyrėjai mano, kad aptiko dimetilsulfidą (DMS) – galimą biologinį ženklą, kurį Žemėje gamina tik jūrų gyvybė.
Ką astronautai sako apie kosmoso kvapą
Helen Sharman, pirmoji Didžiosios Britanijos astronautė moteris, prisimena metalo kvapą, kuris persmelkė jos kostiumą po vaikščiojimo kosmose. Šis aromatas, panašus į mechaninių dirbtuvių aromatą, gali atsirasti dėl ozono, kurį sukuria atominis deguonis, prilipęs prie laivo išorėje esančios įrangos.
Tokie išgyvenimai veikia ne tik fizinius, bet ir emocinius. Kvapas tampa ryšiu su Žeme. Po kelių dienų „Mir” kosminėje stotyje Sharmanas džiaugėsi galėdamas nusileidęs užuosti šviežią kirmėlę. Tas paprastas, žemiškas aromatas buvo labiau paguodžiantis nei bet kuri pažangi technologija.
Visata, kurią taip pat galima pajusti
Šaulio B2 plūduriuojantys junginiai – etanolis, metanolis, acetonas – gali būti raktas į supratimą, kaip susiformavo gyvybė. Barcenilla teigia, kad daugelis šių kvapų taip pat yra mūsų planetoje, o tai atveria galimybę kurti jutiminę patirtį mokslo ir švietimo tikslais.
Nes galbūt, norint rasti gyvenimą ten, mums nereikia ieškoti sunkiau… bet išmokti geriau kvepėti.
