Po milijardų metų Saulė taps raudonąja milžine, apgaubiančia Merkurijų, Venerą ir Žemę. Bet tai ne vienintelė galima mūsų planetos pabaiga. Nauja simuliacija atskleidžia dar labiau nerimą keliančią grėsmę: artimas žvaigždės perėjimas gali sukelti susidūrimus tarp Saulės sistemos planetų ar net paleisti Žemę tolyn nuo Saulės.
Iki šiol astronomai modeliavo Saulės sistemos evoliuciją kaip izoliuotą sistemą, sudarytą tik iš Saulės ir jos planetų. Tačiau realybė yra labai skirtinga: Paukščių Takas yra pilnas žvaigždžių, kurios gali priartėti per arti, pakeisdamos planetų orbitinį stabilumą. Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale Ikaras, rodo, kad šie artimi žvaigždžių susidūrimai gali paveikti planetų orbitas, potencialiai sukeldami susidūrimus ar Žemės išstūmimą iš Saulės sistemos.
Garsusis drugelio efektas
Daugeliu atvejų pro šalį einančios žvaigždės nesukelia didelių padarinių, tačiau viena iš jų gali sukelti visišką chaosą – daugiausia dėl vienos planetos. Merkurijus, arčiausiai Saulės, yra ypač linkęs į nestabilumą, nes jo orbita laikui bėgant gali tapti elipsiškesnė. Astronomai mano, kad šis ekscentriškumo padidėjimas gali destabilizuoti jo trajektoriją ir paskatinti jį susidurti su Venera ar net pačia Saule. Jei žvaigždė tuo metu praskristų arti, tai tik pablogintų situaciją.
Norėdami išanalizuoti šią galimybę, tyrėjai naudodami sistemą atliko 2 000 simuliacijų Horizontai NASA, Saulės sistemos dinamikos grupės įrankis, tiksliai sekantis objektų pozicijas sistemoje. Pristatydami scenarijus su netoliese esančiomis žvaigždėmis, jie nustatė, kad per ateinančius 5 milijardus metų šie susidūrimai gali sumažinti Saulės sistemos stabilumą 50%. Šiame kontekste Plutonas turėtų 3,9% tikimybę būti išstumtas iš sistemos, o Merkurijus ir Marsas būtų planetos, kurios greičiausiai išnyks po žvaigždžių skraidymo. Žemė turi mažesnę riziką, tačiau jos orbita gali tapti nestabili, jei ji susidurs su kita planeta.
„Be to, mes nustatėme, kad žvaigždžių sukeltas nestabilumas yra žiauresnis nei tas, kuris atsiranda viduje”, – dokumente rašė tyrėjai. ” Kelių planetų praradimas žvaigždžių sukeltame nestabilume yra dažnas ir įvyksta apie 50% laiko, o vidinio nestabilumo atveju jis yra gana retas.”
Remiantis tyrimu, tikimybė, kad Žemės orbita taps nestabili, yra šimtus kartų didesnė, nei manyta anksčiau. Na, tai suteikia mums dar vieną susirūpinimą dėl sąrašo.
Šį straipsnį iš „Gizmodo US” išvertė Lucas Handley. Originalią versiją galite rasti čia.
