Du puikūs ledynmečio šuniukai, atrasti Sibiro amžinajame įšale, sukėlė platų mokslininkų ir visuomenės susidomėjimą. Iš pradžių manyta, kad tai ankstyvieji prijaukinti šunys, naujausi genetiniai tyrimai ir išsami analizė atskleidė, kad jie iš tikrųjų buvo senovės vilkai. Šis atradimas, paskelbtas Ketvirtiniai tyrimai, prideda naujų įžvalgų apie evoliucinį ryšį tarp vilkų ir šiuolaikinių šunų. Tyrimas, kuriam vadovavo Jorko universiteto ir kitų tarptautinių komandų mokslininkai, pateikia išsamų senovės aplinkos ir šių vilkų vaidmens joje vaizdą.
Ledynmečio šuniukai: stebinantis atradimas
„Tumat Puppyes” pirmą kartą atrado 2011 ir 2015 m. Mamutų dramblio kaulo medžiotojai Sibire, puikiai išsilaikę amžinajame įšale. Iš pradžių buvo manoma, kad šie radiniai yra ankstyvųjų prijaukintų šunų liekanos, nes atrodė, kad jie pasižymi panašiais bruožais kaip ir šiuolaikiniai šunys. Šuniukai buvo rasti netoli vilnonių mamutų liekanų ir žmogaus veiklos įrodymų, todėl mokslininkai spėliojo, kad šie gyvūnai galėjo būti prijaukinti ar bent jau glaudžiai susiję su ankstyvosiomis žmonių gyvenvietėmis.
Tačiau nauja DNR analizė paneigė šias prielaidas. Šuniukų genetinis makiažas atskleidė, kad jie iš tikrųjų buvo vilkai iš populiacijos, kuri gyveno maždaug prieš 14 000 metų ir galiausiai išnyko. Ši nauja įžvalga turi didelę reikšmę mūsų supratimui apie ankstyvuosius žmonių ir šunų santykius, nes ji rodo, kad šunų prijaukinimas galėjo įvykti ne taip anksti, kaip manyta anksčiau. „Tumat Puppyes” dabar padeda išsiaiškinti vilkų evoliuciją ir netiesiogiai, kaip šunys galėjo būti prijaukinti daug vėliau.
Vilkai, o ne šunys: pagrindinės išvados
Nors atradimas, kad šie gyvūnai buvo vilkai, o ne ankstyvieji šunys, kai kuriuos gali nuvilti, išvados suteikia esminių įžvalgų apie ledynmečio aplinką. Pasak Anne Kathrine Runge, tyrimo autorės iš Jorko universiteto Archeologijos katedros, „Nors daugelis bus nusivylę, kad šie gyvūnai beveik neabejotinai yra vilkai, o ne ankstyvieji prijaukinti šunys, jie padėjo mums priartėti prie to meto aplinkos supratimo, kaip šie gyvūnai gyveno ir kokie nepaprastai panašūs vilkai iš daugiau nei prieš 14 000 metų yra į šiuolaikinius vilkus”.
Šis teiginys pabrėžia įdomų tyrimo aspektą: genetinius ir elgesio panašumus tarp šių senovės vilkų ir tų, kurie randami šiandien. Nepaisant tūkstančių metų praeities, „Tumat Pupys” rodo, kaip mažai pasikeitė pagrindinė vilkų struktūra, dar labiau pabrėždama šių gyvūnų atsparumą ir prisitaikymą.
Šunų prijaukinimo paslaptis gilėja
Tyrimas taip pat atskleidžia sudėtingą šunų prijaukinimo paslaptį. Vienas iš labiausiai intriguojančių „Tumat Puppyes” aspektų buvo jų kailis, kuris buvo išskirtinė juoda spalva, kurią sukėlė genetinė mutacija, dabar randama tik šunims. Iš pradžių mokslininkai manė, kad ši savybė gali reikšti, kad šuniukai buvo prijaukintos populiacijos dalis. Tačiau Runge atkreipia dėmesį, kad tai galėjo būti klaidinanti užuomina: „Tai taip pat reiškia, kad paslaptis, kaip šunys išsivystė į naminį augintinį, kurį šiandien žinome, gilėja, nes viena iš mūsų užuominų – juoda kailio spalva – galėjo būti raudona silkė, atsižvelgiant į tai, kad jos yra vilkų jaunikliuose iš populiacijos, kuri nėra susijusi su naminiais šunimis”.
Šis netikėtas atradimas meta iššūkį esamoms teorijoms apie tai, kada ir kaip šunys buvo prijaukinti. Nors juodasis kailis kadaise buvo laikomas pagrindiniu ankstyvųjų prijaukintų šunų rodikliu, atradimas, kad šis bruožas atsirado senovės vilkuose, rodo, kad naminių šunų kilmė gali būti sudėtingesnė ir vėlesnė, nei manyta anksčiau.
Senovės vilkai grobė vilnonius raganosius
Vienas iš labiausiai stebinančių tyrimo atradimų yra susijęs su Tumat šuniukų skrandžių turiniu. Analizė atskleidė, kad šuniukai valgė vilnonius raganosius – didelę ir dabar išnykusią rūšį, kuri ledynmečio metu kadaise klajojo po šiaurinę Euraziją. Daktaras Nathanas Walesas, kitas tyrimo autorius iš Jorko universiteto, išsamiai aprašė šią išvadą, teigdamas: „Gyvūno, tokio didelio kaip vilnonis raganosis, net ir kūdikio, medžioklė rodo, kad šie vilkai galbūt yra didesni už vilkus, kuriuos matome šiandien, tačiau daugeliu atžvilgių vis tiek yra nuoseklūs, nes vilkai vis dar linkę medžioti lengvą grobį, o dalis pakuotės užsiima jauniklių auginimu”.
Šis atradimas yra reikšmingas, nes suteikia įžvalgų apie senovės vilkų medžioklės elgesį. Nepaisant jų santykinai mažo dydžio, palyginti su šiuolaikiniu wolves, Tumat šuniukai greičiausiai galėjo medžioti ir vartoti didelį grobį, pavyzdžiui, vilnonius raganosius. Tai rodo, kad šie vilkai buvo ne tik didžiuliai plėšrūnai, bet ir galėjo grobti didelius žolėdžius, kurie dalijosi savo ledynmečio buveine. Tai, kad medžioklės metu jie vis dar užsiėmė jauniklių auginimu, rodo, kad šie vilkai turėjo sudėtingas socialines struktūras, panašias į šiuolaikinių vilkų pakuočių struktūras.
