Kramtymas gumos yra vienas iš tų automatinių gestų, kurie atrodo nekenksmingi. Tai įprotis, kuris apima skonį, šviežumą ir net „burnos higienos“ idėją. Tačiau mokslas atskleidė daug nerimą keliančią jo pusę: kiekvienoje gumos gabalėlyje slypi mikroplastiko srautas, kuris lieka nepastebėtas, bet gali išlikti mūsų organizmuose daug ilgiau, nei manome.
Mikroplastikai kiekviename kąsnyje
Neseniai UCLA atliktame tyrime buvo analizuotos dešimt kramtomosios gumos rūšių, tiek sintetinių, tiek natūralių. Rezultatas buvo vienbalsis: visais atvejais plastiko dalelės buvo išsiskiriančios susilietus su seilėmis. Vidutiniškai buvo aptikta 100 dalelių viename grame, nors kai kuriuose mėginiuose jų buvo iki 600.
Atsižvelgiant į tai, kad gabalėlis gali sverti nuo dviejų iki šešių gramų, skaičiavimas yra šokiruojantis: per kelias kramtymo minutes išsiskiria iki 3000 mikroplastiko dalelių.
94 % jų išsiskiria per pirmąsias aštuonias minutes, o tai reiškia, kad tie, kurie dažnai keičia kramtomąją gumą, galiausiai nurija daugiau dalelių nei tie, kurie kramto ilgiau.
Net „natūrali“ kramtomoji guma nėra saugi
Viena iš labiausiai nerimą keliančių tyrimo išvadų yra tai, kad net iš natūralių dervų pagaminta kramtomoji guma išskiria mikroplastikus. Mokslininkai paaiškina, kad problema ne visada yra pačiame produkte, bet grandinėje: gamybos, pakavimo ar sandėliavimo procesai yra pakankami, kad atsirastų teršiančios dalelės.
Tai reiškia, kad kramtomoji guma yra
priskiriama tai pačiai kategorijai kaip ir kiti nematomi teršalų šaltiniai: buteliuose parduodamas vanduo, jūros gėrybės ir netgi oras, kuriuo kvėpuojame. Visais atvejais tai yra nedideli kiekiai, kurie atrodo nereikšmingi, bet laikui bėgant jie tyliai kaupiasi mūsų audiniuose.
Nedaug matomi, bet realūs pavojai
Visi mikroplastiko poveikiai žmogaus organizmui dar nėra tiksliai žinomi. Tačiau įvairūs tyrimai juos sieja su uždegiminiais procesais, oksidaciniu stresu ir netgi galimais ląstelių pokyčiais. Tikroji problema yra jų kaupimosi pobūdis: mažos dozės, pasiskirsčiusios įvairiuose kasdienio gyvenimo šaltiniuose, per metus gali turėti daug didesnį poveikį, nei mes įsivaizduojame.
Kramtomoji guma savaime nėra pagrindinis poveikio šaltinis, tačiau jos indėlis sustiprina mintį, kad mes esame apsupti plastiko dalelių, kurios netikėtais būdais įsiskverbia į mūsų kasdienį gyvenimą.
Ką galime padaryti dėl šio atradimo?
Nereikia atsisakyti kramtomosios gumos, bet turėtume persvarstyti jos vartojimą. Ilgiau kramtyti tą pačią gumą, o ne nuolat ją keisti, sumažinti kasdienį kiekį ir rinktis geresnės kokybės kontrolės prekės ženklus – tai veiksmai, kurie gali padėti sumažinti poveikį.
UCLA išvada ne tik kelia abejonių dėl tokio įprasto veiksmo kaip kramtomoji guma: ji primena mums, kad mikroplastikai dabar yra mūsų mitybos dalis. Galbūt labiau nerimą keliantis klausimas yra ne tai, kiek mes suvartojame, bet kiek iš to liks mūsų organizmuose.
