Ėjimas žiūrint į žemę – tai gestas, kuris gali likti nepastebėtas, tačiau psichologams šis elgesys turi didelę reikšmę emocinei būsenai ir asmenybei. Nuo Čarlzo Darvino novatoriškų studijų iki dabartinių tyrimų buvo tiriama, kaip laikysena ir žvilgsnio kryptis atspindi žmogaus santykį su savimi ir aplinka.
Psichologijai tai reiškia, kad
Viena iš dažniausiai pasitaikančių interpretacijų, kad vaikščiojimas žiūrint žemyn į žemę siejamas su žemos savivertės ar nesaugumo jausmu, o psichologijai žmonės, vengiantys akių kontakto, dažnai tai daro kaip gynybinį mechanizmą, saugodami save nuo galimo vertinimo ar kritikos.
Kita vertus, vaikščiojimas žiūrint į žemę gali būti gilesnių emocinių būsenų, pavyzdžiui, liūdesio ar depresijos, simptomas. Susikūprinusi laikysena ir žiūrėjimas į grindis rodo introspekciją ir atsiskyrimą nuo aplinkos. Tokia kūno kalba yra įprasta nusiminimo metu ir gali būti būdas sutelkti dėmesį į vidines mintis, pamirštant sąveiką su išoriniu pasauliu.
Drovūs žmonės, siekdami valdyti socialinį nerimą, vengia akių kontakto, todėl vaikščiodami ir žiūrėdami į žemę jie gali sumažinti bendravimo intensyvumą ir galimybę pasijusti pažeidžiami ar vertinami. Tai strategija, suteikianti jiems tam tikro saugumo situacijose, kurias jie suvokia kaip grėsmingas ar nemalonias.
Svarbu pažymėti, kad ėjimo veidu į žemę reikšmė gali skirtis priklausomai nuo kultūrinio konteksto. Kai kuriose kultūrose šis gestas suprantamas kaip pagarbos arba paklusnumo autoritetingiems asmenims ženklas. Pavyzdžiui, akių kontakto vengimas tam tikrose situacijose gali būti kuklumo ar pagarbos, o ne nesaugumo ženklas.
