Dingęs miestas buvo atrastas 2000 m. ir nuo to laiko jį tyrinėjame dėl unikalių sąlygų gyvybei.
Panašu, kad Žemė šiuo metu neturi jokių paslapčių. Žinoma, jei kalbame apie žemiškąją dalį, nes nors irpažįstamevandenyno dugną, dar daug ką reikia sužinoti. Ir vienas iš pavyzdžių – 2000 m. atrastas Dingęs miestas, Atlanto vandenyno viduryje esančių struktūrų rinkinys, kuris ne tik įdomus, bet ir padeda mums pačiu netikėčiausiu būdu: tirti nežemiškas ekosistemas.
Ir, galiausiai, nustatyti užuominas, kuriomis reikia sekti, norint rasti gyvybę visatoje.
Unikalus. 2000 m. gruodžio 4 d. daugiau kaip 700 m gylyje į vakarus nuo Vidurio Atlanto keteros nuotoliniu būdu valdomais povandeniniais laivais plaukiojantys tyrėjai aptiko kai ką nuostabaus: 60 m aukščio sienų ir monolitų rinkinį, kuris dėl povandeninių laivų prožektorių turėjo keistą melsvą atspalvį.
Šios karbonatinės struktūros buvo kažkas tokio, ko mokslo bendruomenė dar nebuvo mačiusi, ir buvo pakrikštytos „dingusiu miestu“. Kadangi mes mėgstame duoti skambius pavadinimus ir tai, kad jis galėjo priminti Atlantidą, rinkodaros dalis jau buvo atlikta.
Kaminai. Iš tikrųjų pilnas pavadinimas yra „Dingusio miesto hidroterminis laukas“, ir tai yra seniausia vandenyno ventiliacijos vieta, bent jau mums žinoma. Apskaičiuota, kad jai apie 120 000 metų, ir visą tą laiką iš jos angų veržėsi 40-90 laipsnių Celsijaus temperatūros dujos.
Šios hidroterminės versmės išskiria metaną ir vandenilį, tačiau jos nėra vulkaninės, todėl jose nesusidaro CO₂, sieros vandenilio ar metalų. Per tūkstantmečius ši išsiskyrusi medžiaga susikaupė brucito, aragonito ir kalcio karbonato stulpais ir sienelėmis, pasižyminčiomis išskirtine balsva spalva ir dribsnių tekstūra.
Įdomybės taškas. Mokslo bendruomenei Dingęs miestas yra kasykla. Ypatinga jo aplinka ir susidarymo sąlygos, taip pat jo amžius gali padėti išsiaiškinti gyvybės atsiradimo Žemėje užuomazgas, taip pat išsamiau pažvelgti į planetos sudėtį.
Jo medžiagos daugelį metų buvo tiriamos, o 2024 m. mokslininkų grupė paskelbė iškasusi daugiau nei metro ilgio uolienos pavyzdį. Su juo jie tikisi rasti esminių įrodymų apie gyvybės Žemėje kilmę.
Yra keletas įspūdingų darinių. Vašingtono universiteto mokslininkai kai kurias versmes apibūdino kaip „verkiančias“ skysčio struktūras, kurios formuoja daugiasluoksnes karbonatines struktūras, tokias įdomias kaip nuotraukoje aukščiau. Tačiau Dingusiame mieste yra ne tik uolienų.
Nežemiškos kilmės. Tokiame gylyje, kur nėra deguonies, aplinka labai šarminė, o vandenyje ištirpęs vandenilis, metanas ir kitos dujos, galėtume manyti, kad tai „Mėnulio“ ekosistema, kurioje gyvybė neįmanoma. Įdomu tai, kad joje knibždėte knibžda gyvūnų, pavyzdžiui, anemonų, mikrobų bendrijų, vėžiagyvių, sraigių ir kartais giliavandenių žuvų.
Kyla klausimas, kaip gyvybė gali klestėti aplinkoje, kurioje nėra nei saulės šviesos, nei deguonies, o vandenilio ir metano yra labai daug. Būtent tai taip pat patraukė mokslininkų dėmesį, nes šio fakto tyrimas gali padėti sužinoti, kokios gyvybės ar gyvybės požymių reikėtų ieškoti panašiose aplinkose, pavyzdžiui, Encelado ar Europos (Saturno ir Jupiterio mėnulių).
Paveldas, kuriam gresia pavojus. Rašydamas šį tekstą susimąsčiau apie „Avatarą“ne tik todėl, kad filme yra patrauklių nežemiškų struktūrų, bet ir todėl, kad jo režisierius Džeimsas Kameronas (James Cameron) yra aistringas povandeninių ekspedicijų organizatorius. Jo filme atsitinka vienas dalykas – mes atvykstame į kitą planetą ir nusiaubiame ją dėl išteklių. Nebūtina vykti į Pandorą – planetą filme „Avataras“ – mes vis dar matome tai tokiose vietovėse kaip Amazonė. O kad sunaikinsime prarastąjį miestą, tyrėjai baiminasi.
Lenkija 2018 m. laimėjo teisę išgauti jūros dugną aplink Dingusį miestą, ir nors hidroterminis laukas neturi mums vertingų išteklių, jo aplinkos sutrikdymas gali kelti pavojų visai vietovei. Todėl dirbama, kad Dingęs miestas būtų paskelbtas pasaulio paveldo objektu, siekiant kuo labiau jį apsaugoti ir turėti galimybę toliau jį tyrinėti.
Pamatysime, kas nutiks vietovei, kuri nėra vienintelis hidroterminis laukas pasaulyje, bet kurios ypatumai gali padėti suprasti, kaip gyvybė vystosi ekstremaliomis sąlygomis ir panašiose nežemiškose aplinkose.
