Suomija gyvena paradoksaliai. Oksfordo universiteto ir Jungtinių Tautų 2025 m. pasaulio laimės ataskaitosduomenimis, ši šalis aštuntus metus iš eilės tapo laimingiausia pasaulio šalimi. Tačiau kad ir kaip laimingai gyventų jos piliečiai, jos geografinė padėtis pakeitė geopolitinę situaciją. Kol šalį vainikavo tokia dorybė, į ją atvyko JAV kariuomenė, kad pasiruoštų „blogiausiam“.
Laimė. Vidutiniškai surinkusi 7,736 balo iš 10, Šiaurės šalis išlaikė lyderės pozicijas reitinge, sudarytame remiantis žmonių savo gyvenimo vertinimu, atliktame atlikus trejus metus trukusias apklausas ir vertinant subjektyvų suvokimą, socialinius ryšius ir pasitikėjimą. Šalies viršūnėje atsidūrė kitos Šiaurės Europos šalys, tokios kaip Danija, Islandija ir Švedija, taip įtvirtindamos modelį, pagal kurį stiprios socialinės sistemos, galimybė naudotis gamta, bendruomenės sanglauda ir kolektyvinė gerovė yra visaverčio gyvenimo ramsčiai.
Priežastys. Harvardas atkreipė dėmesį, kad Suomijos nuolatinė sėkmė nebuvo triukšminga, nepriklausė nei nuo reklamos kampanijų, nei nuo nacionalinio identiteto, paremto išskirtinumu. Veikiau ji pagrįsta ramia ir tvirta pusiausvyra tarp gamtos, socialinės apsaugos, laisvalaikio, kasdienio pilietiškumo ir plačiai paplitusio saugumo bei tarpusavio pasitikėjimo suvokimo. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas „šiaurines“ tautas – tas, kurių geografija gali pakeisti esamą padėtį.
Naujas frontas. Beveik tuo pat metu laikraštis „ New York Times“ aprašė kitoje šalies dalyje įvykusį įvykį. Vasario viduryje Suomijos gynybos pajėgų išsiųstas fiktyvus pavojaus pranešimas sukėlė didelio masto karines pratybas: dėl priešo invazijos reikėjo skubios pagalbos. Kelios dešimtys JAV karių, naujai sukurtos JAV kariuomenės Arkties divizijos narių, išvyko iš Fairbankso (Aliaska), kirto Šiaurės ašigalį ir išsilaipino Rovaniemyje (Suomijos šiaurėje).
Aprūpinti M-4 šautuvais, kulkosvaidžiais ir raketų paleidimo įrenginiais, apsirengę specialiomis baltomis uniformomis ir garo nepraleidžiančiais batais, jie išsidėstė snieguotuose miškuose. Nors tai buvo pratybos, geopolitinis ir klimato fonas joms suteikė nerimą keliančio rimtumo: tirpstant Arkties ledui, šis kadaise neprieinamas regionas tapo strategiškai svarbus, todėl tokios galybės kaip Rusija, Kinija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir kelios Europos valstybės aktyviai treniruojasi galimam konfliktui ekstremaliomis sąlygomis.
Naujas Arkties regiono svarbumas. Kaip pasakojo Kanados generolas Robertas Makbraidas (Robert McBride), pasaulio kariuomenės peržengė „karo su terorizmu“ erą ir sutelkė dėmesį į Arktį- teritoriją, kuri, kaip pasakojome, išryškėjo dėl savo strateginės vertės, gamtinių išteklių ir besiformuojančių transporto kelių.
NATO. Šiomis aplinkybėmis Suomijos ir Jungtinių Valstijų bendradarbiavimas suintensyvėjo, ypač po to, kai Suomija įstojo į NATO ir tapo ilgiausią sieną su Rusija turinčia Aljanso šalimi – 1340 km. Istorinė praeitis (Suomija Antrojo pasaulinio karo metais kovojo prieš Sovietų Sąjungą) sustiprina gynybinį šių santykių pobūdį. „Rusija pasiims viską, kas nėra prikalta prie sienos“, – suomių laikraštis cituoja gynybos pareigūno Janne Kuusela žodžius, pasakytus laikraščiui ‚Times‘. Nepaisant pastarųjų politinių pokyčių ir D. Trumpo žodinio suartėjimo su Maskva, ant įšaldytos žemės abiejų šalių bendradarbiavimas atrodo tvirtas ir ryžtingas.
Karas ant ledo. Be abejo, blogiausio scenarijaus atveju karas Arktyje kelia unikalių iššūkių. „Tai tarsi operacija kosmose. Niekas neateis jums padėti. O aplinka gali tave pražudyti“, – apibendrino JAV pulkininkas Christopheris Brawley. Pagrindinė taisyklė: išlikite sausi. Suomių kariai turi išlaikyti ekstremalų išbandymą, kurio metu su pilna apranga turi panerti į atvirą skylę virš ledinės upės, greitai išlipti ir persirengti, kol nesušalo, o tai turi padaryti padedami bendražygių, nes jų rankos per kelias sekundes tampa nereaguojančios.
Džeksonas Kritesas Videmanas (Jackson Crites Videman), šauktinis, turintis dvigubą suomio ir amerikiečio pilietybę, tai patyrė esant minus 36 laipsniams Celsijaus. Primename, kad Suomija yra viena iš nedaugelio demokratinių šalių, kuriose privaloma karinė tarnyba, ir, atsižvelgdama į užslėptą grėsmę iš Rytų, padidino savo gynybos biudžetą. Nors karas Ukrainoje gerokai sumažino Rusijos buvimą pasienio regione, suomiai mano, kad prireiks tik penkerių-dešimtiesmetų, kad ji vėl taptų apčiuopiamu pavojumi.
Pasirengimas: žiemos karas. 2022 m. 11-osios Aliaskos oro desanto divizijos paskyrimas pirmąja ir vienintele JAV arktine divizija reiškė doktrinos pokyčius. JAV kariuomenė išbandė naujas uniformas, kovines slides ir vikšrines transporto priemones, galinčias įveikti apledėjusius šlaitus. Per pratybas Suomijoje jie pademonstravo naują transporto modelį, kuris efektyviai įveikia sniegą.
Be to: specialūs šaltuoju metų laiku skirti maisto daviniai su dideliu kalorijų kiekiu bandymuose atspindėjo energijos kiekį, kurio reikia vien tam, kad tokioje aplinkoje būtų šilta. Ir jei žiema primeta savo taisykles, vasara anklave taip pat nesiūlo jokių palengvinimų: nuolat šviečiant saulei ir nesant nakties, išnyksta naktinio matymo akinių privalumas, o nutirpus ledui žemė tampa neįžengiama tankių miškų, upių, ežerų ir pelkių pelke.
Be pavadinimo, bet su koordinatėmis. Laikraštis „The New York Times“ rašė, kad per manevrus kariai užšalusias upes naudojo kaip improvizuotus greitkelius. Su šautuvais ant nugaros jie sparčiai slydo ledu aplinkoje, kurioje reikia fizinės ištvermės ir strateginio aiškumo. Rezultatas? Galiausiai vadai pratybas pripažino sėkmingomis.
Paklaustas, ar neseniai įvykęs D. Trumpo ir Rusijos suartėjimas kelia nerimą, suomių generolas Sami-Antti Takamaa buvo tiesmukas: „Aš visai nesijaudinu. JAV oro desanto divizija ką tik atvyko iš Aliaskos. Man tai svarbiausia.
Suomija ir NATO. Atrodo, kad pasaulinė geopolitinė pusiausvyra svyruoja tarp įtemptų aljansų ir atgimstančių grėsmių, o Suomija, aštunta pagal laimę šalis pasaulyje, kurioje gyvena 5,6 mln. žmonių ir kuri pasižymi ekstremalia geografine padėtimi, tampa vienu strategiškai svarbiausių Europos gynybinių bastionų.
Be to, Suomijos įsipareigojimas NATO nėra nei simbolinis, nei naujas: tai pragmatiškas atsakas į bendrą istoriją su nenuspėjama kaimyne. Kaip matome, jos bemiegiuose miškuose ir danguje repetuojama ne tik kovos forma, bet ir naujas atgrasymo etapas. Apledėjusioje šiaurės vietovėje, kur klimatas diktuoja savo taisykles, o išgyvenimas priklauso tiek nuo pastogės, tiek nuo treniruočių, jau brėžiamos kitos XXI a. karinės ribos koordinatės.
Ir šiame žemėlapyje Suomija nebėra tolimas (ar net tik „laimingas“) kraštas: ji siekia tapti fronto linija.
