Naujausi tyrimai nuskambėjo pavojaus varpais tarp okeanografų ir jūrų ekologų. Pastarųjų dviejų dešimtmečių palydovų duomenys rodo, kad didelių vandenyno plotų skaidrumas sumažėjo. Šis reiškinys, žinomas kaip vandenyno tamsinimas, sumažina saulės apšviestą sluoksnį, kuriame sutelkta didžioji dalis jūrų gyvybės. Kodėl tai vyksta? Kokios yra ekologinės pasekmės? Ir svarbiausia: ar yra būdas jį pakeisti?
Pasaulinis tyrimas, kuriame žvelgiama į jūros dugną
Tyrime, kuriam vadovavo Plimuto universiteto mokslininkai ir kuris buvo paskelbtas žurnale „Global Change Biology”, buvo analizuojami duomenys, surinkti 2003–2022 m. Palydovų ir matematinių modelių pagalba tyrėjai stebėjo vandens aiškumo pokyčius visoje planetoje.
Rezultatai kelia nerimą: daugiau nei 20% pasaulio vandenyno patamsėjo, paveikdami vadinamąją fotinę zoną – sluoksnį, kuriame vis dar prasiskverbia saulės šviesa. Kai kuriais atvejais šis sluoksnis sumažėjo daugiau nei 100 metrų gylio. Tai reiškia, kad tokiems organizmams kaip fitoplanktonas fotosintezuoti reikia mažiau šviesos, o tai daro įtaką visai jūrų maisto grandinei.
Tamsinimas nėra vienodas arba turi vieną priežastį. Pakrančių zonose pagrindinis kaltininkas yra žmonės: žemės ūkio trąšos, padidėjęs kritulių kiekis ir nuotėkis perneša maistines medžiagas, nuosėdas ir organines medžiagas į jūrą. Šis perteklius skatina pernelyg didelį planktono augimą, kuris blokuoja šviesą.
Atviroje jūroje šis reiškinys reaguoja į subtilesnes, bet vienodai rimtas priežastis: fitoplanktono dinamikos pokyčius, visuotinį paviršinio vandens atšilimą ir vandenyno srovių pokyčius. Šie veiksniai trukdo maistinių medžiagų cirkuliacijai ir keičia jūros gyvybės elgesį.
Mažėjanti buveinė: jūrų gyvybė, vis labiau „suspausta”
Fotinė zona yra gyvybiškai svarbi daugybės rūšių išlikimui. Ten ne tik gyvena fitoplanktonas – būtinas deguonies gamybai ir maisto grandinės pagrindui – bet ir erdvė, kurioje kasdien vyksta vertikali mažų organizmų, tokių kaip zooplanktonas, migracija.
Kai tamsėja, ši sritis suspaudžia, verčia daugelį rūšių pereiti į paviršių, kur yra daugiau konkurencijos ir didesnis plėšrūnų poveikis. Simbolinis atvejis yra Calanus, mažas vėžiagyvis, reguliuojantis jo migraciją pagal šviesą: kai šviesa keičiasi, pasikeičia visas jos elgesys.
Regionai, kuriuos labiausiai paveikė tamsėjimas, apima kritines planetos sritis, tokias kaip Arktis, Antarktis, ir teritorijas prie Golfo srovės. Reikšmingi pokyčiai užfiksuoti ir pusiau uždarose jūrose, tokiose kaip Baltijos jūra, kur nuotėkis ir lietus neša medžiagas, kurios drumsčia vandenį.
Jungtinėje Karalystėje vaizdas yra nevienareikšmis: nors tokios sritys kaip Šiaurės jūra ar Keltų jūra patamsėjo, kai kurios Lamanšo sąsiaurio dalys tapo aiškesnės. Tiesą sakant, 10 proc. pasaulio vandenyno buvo išvalyta, pvz., prie vakarinės Airijos pakrantės.
21-ojo amžiaus aplinkosaugos iššūkis
Pasak mokslininkų, tamsėjimas gali būti vienas didžiausių buveinių nuostolių planetoje. Mažiau šviesos reiškia mažiau funkcinės erdvės pagrindiniams organizmams, taip pat tai reiškia, kad vandenynas gali prarasti dalį savo gebėjimo reguliuoti pasaulio klimatą absorbuodamas anglį.
Mokslininkų komanda paragino išplėsti ilgalaikes stebėjimo programas ir patobulinti prognozavimo modelius, kad būtų galima geriau suprasti klimato kaitos, taršos ir šviesos praradimo vandenyne sąveiką. „Tai lėtas, bet pastovus procesas, ir jis vyksta tyliai”, – sakė pagrindinis tyrimo autorius dr. Thomas Daviesas.
[Fuente: Infobae]
